Šiuo metu visuomenėje vis dažniau keliami klausimai apie žmogaus gyvybės pradžią, technologijų ribas ir jų etiškumą. Diskusijos apie pagalbinį apvaisinimą atskleidžia ne tik medicininius ar teisinius aspektus, bet ir gilesnes etines dilemas. Anot profesoriaus A. Narbekovo, pagalbinis apvaisinimas nėra vien techninė procedūra – tai reiškinys, paliečiantis žmogaus orumo, gyvybės vertės ir šeimos sampratos klausimus. Ši įtampa tarp technologinių galimybių ir vertybinių nuostatų ypač išryškėja keičiantis teisiniam reguliavimui bei plečiantis galinčių pasinaudoti šiomis paslaugomis asmenų ratui..
Lietuvoje dirbtinio apvaisinimo (IVF) teisiniame reguliavimae šiuo metu vyksta reikšmingi pokyčiai, kurie tai ypač svarbūs vienišoms moterims. Iki šiol pagal Pagalbinio apvaisinimo įstatymas pagalbinio apvaisinimo paslaugos buvo prieinamos tik susituokusioms arba partnerystėje gyvenančioms poroms, tad vienišos moterys negalėjo pasinaudoti šiomis paslaugomis Lietuvoje bei gauti valstybės kompensacijos. Tačiau po Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo sprendimo, kuriuo toks ribojimas buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, nes diskriminavo asmenis pagal jų šeiminę padėtį, situacija pasikeitė.
Kalbant apie finansavimą, pagalbinio apvaisinimo procedūros Lietuvoje yra iš dalies kompensuojamos Privalomojo sveikatos draudimo fondo. Kaip jau buvo paminėta, iki šiol ši kompensacija buvo taikoma tik poroms, tačiau po įstatymo pakeitimų tikėtina, kad tomis pačiomis sąlygomis ja galės pasinaudoti ir vienišos moterys. Valstybė paprastai finansuoja iki dviejų IVF ciklų, apimant dalį procedūros, tyrimų ir vaistų išlaidų, tačiau net ir tokiu atveju pacientams dažnai tenka primokėti iš savų lėšų. Be to, kai kurios paslaugos, pavyzdžiui, embrionų šaldymas ir jų saugojimas, paprastai nėra kompensuojamos ir turi būti apmokamos pačių pacientų.
Pagalbinio apvaisinimo kaina Rytų Europos valstybėse
| Šalis | IUI kaina | IVF kaina | IVF su kiaušialąsčių donoryste | IVF su spermos donoryste | Embriono „įvaikinimas“ |
| Lenkija | €243–€1 936 | €1 729–€5 799 | €3 233–€11 199 | €2 939–€6 400 | €1 236–€2 027 |
| Slovėnija | €200–€750 | €1 600–€2 000 | Draudžiama | Draudžiama | Draudžiama |
| Čekija | €260–€790 | €720–€7 500 | €4 460–€12 600 | €2 900–€3 990 | €1 400–€4 600 |
| Slovakija | €150–€750 | €800–€3 000 | €3 500–€6 300 | €2 000–€3 000 | €1 400–€2 500 |
| Vengrija | €690–€1 600 | €1 200–€7 000 | €6 000–€9 000 | €3 700–€6 000 | Pagal užklausą |
| Rumunija | €200–€1 800 | €1 350–€4 500 | €6 000–€6 500 | €2 200–€3 525 | €5 000–€6 000 |
| Bulgarija | €225–€1 000 | €825–€2 400 | €3 500–€5 900 | €1 600–€1 900 | Pagal užklausą |
| Graikija | €500–€1 200 | €2 900–€5 000 | €4 600–€10 900 | €4 000–€4 900 | Pagal užklausą |
| Kroatija | €170–€1 139 | €700–€3 200 | Pagal užklausą | Pagal užklausą | Pagal užklausą |
Lentelėje apžvelgiamos vaisingumo procedūrų kainas Europoje. IUI (intrauterininė inseminacija – procedūra, kai apdorotas spermos mėginys tiesiogiai įvedamas į moters gimdą ovuliacijos metu) dažniausiai yra pigiausia (€150–€1 936), IVF – brangesnė (€700–€7 500), o IVF su donorystėmis ir embriono „įvaikinimu” kainuoja žymiai daugiau (€1 400–€12 600) ir kai kuriose šalyse draudžiami. Kainos labai priklauso nuo šalies: pigiausia IUI yra Slovakijoje ir Kroatijoje, brangiausia donorystė – Čekijoje, o embriono įvaikinimas dažnai teikiamas tik pagal užklausą.
Visapusiškos paramos vienišoms motinoms by choice skatinimas
Kaip teigiama straipsnyje „What are the ethical considerations when supporting single women undergoing medically assisted reproduction (MAR)“, moters pasiryžimas vienai pradėti ir auginti vaiką turi būti supratingai priimamas be jokio pasmerkimo ir remiamas. Sveikatos priežiūros specialistai turi būti atsargūs, kad nesukeltų kaltės jausmo, o verčiau siūlyti paramą ir skatinti atvirą dialogą. Pabrėžiama, kad moterys turi savo „reprodukcinio likimo“ kontrolę.
Veikiamos biologinio laikrodžio, kai kurios moterys vienišą motinystę laiko būdu įgyvendinti savo norą turėti vaikų po daugelio metų nesėkmingų bandymų susirasti partnerį. Pasirinkimą tapti vieniša mama taip pat gali motyvuoti autonomijos ir laisvės troškimas, kurį lemia noras išsivaduoti iš tradicinių šeimos normų spaudimo. Skirtingai nuo situacijų, kai solo motinystė atsiranda dėl nelaimingo atsitikimo, išsiskyrimo ar nenumatytų aplinkybių, jų noras turėti vaiką yra kruopščiai apgalvoto ilgalaikio plano dalis. Jų požiūriui ypač būdingas seksualumo ir dauginimosi atskyrimas; nebūtinai atmetama poros (per)kūrimo idėja.
Remiantis krikščioniškąja antropologija, moters teisė pasirinkti vienišą motinystę turi būti vertinama per žmogaus gyvybės, šeimos ir tarpusavio santykių prizmę. Žmogus yra sukurtas santykiui, jam skirta gyventi bendruomenėje ir šeimoje, kurioje vaikas gali augti mylimas su mama ir tėčiu. Būtent vaiko teisė augti šeimoje su abiem tėvais laikoma esminiu aspektu jo gerovei ir pilnaverčiam vystymuisi ir nusveria moters egoistinį norą turėti vaiką.
Reikia pasakyti, jog krikščioniškuoju požiūriu vieniša motinystė nėra moraliai smerktina, ypač jei ji kyla iš atsakingo sprendimo ir meilės vaikui, tačiau ji turi būti vertinama kartu su vaiko teisėmis į tėvystę ir nuolatinį ryšį su abiem tėvais. Šeima čia suprantama ne tik kaip socialinė struktūra, bet kaip gyvybiškai svarbi bendrystės vieta, kurioje vaikas mokosi meilės, pasitikėjimo ir atsakomybės. Taip pat pabrėžiama, kad seksualumas ir dauginimasis nėra vien tik individualaus pasirinkimo klausimas, bet įsipareigojimas gyvybei ir bendrystei.
