Nuo 2026 m. balandžio 10 d. Lietuvoje įsigalios pagalbinio apvaisinimo įstatymo pataisos, leidžiančios šią procedūrą taikyti ne tik susituokusioms poroms, bet ir vienišoms moterims bei santuokos nesudariusiems asmenims. Tokie pakeitimai parengti po Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (KT) išaiškinimo, kad ribojimai dėl šeiminės padėties prieštarauja Konstitucijai.
Sveikatos apsaugos ministerija pabrėžia, kad pagalbinis apvaisinimas yra medicininė paslauga, skiriama pagal diagnozę, todėl šeiminė padėtis neturėtų tapti kliūtimi ją gauti. KT išaiškinime „Dėl Lietuvos Respublikos pagalbinio apvaisinimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pagalbinis apvaisinimas apibrėžiamas kaip „vienas iš sėkmingo, paremto mokslo pažanga, nevaisingumo gydymo metodų“.
Vis dėlto kyla klausimas, ar pagalbinį apvaisinimą apskritai galima vadinti gydymu? Juk gydymas paprastai reiškia ligos pašalinimą arba žmogaus sveikatos atkūrimą. Tačiau pagalbinio apvaisinimo atveju nevaisingumo problema nėra išgydoma – moteris po procedūros ir toliau lieka nevaisinga. Kitaip tariant, nevaisingumas nėra gydomas, o tik apeinamas technologiniu būdu. Tad ar tikrai galima tai vadinti gydymu? Gal tiksliau kalbėti apie reprodukcijos technologiją, o ne medicininį gydymą?
Svarbu pabrėžti, jog pagalbinio apvaisinimo klausimas nėra vien medicininis ar teisinis. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad kalbame tik apie medicininę procedūrą bei galimybę padėti žmonėms susilaukti vaikų. Geras, kilnus tikslas. Tačiau kai kalbama apie naujo žmogaus pradžią, neišvengiamai tenka klausti ir gilesnių dalykų: kas yra vaikas, kokios yra jo teisės ir kokią atsakomybę už jo gyvenimo pradžią prisiima visuomenė?
Šiuolaikinėje viešojoje erdvėje vis dažniau kalbama apie suaugusio žmogaus teisę turėti vaiką. Tačiau ši formuluotė kelia rimtą abejonių, nes pamirštamos vaiko teisės. Juk vaikas nėra teisė ar paslauga, kurią galima gauti, jei tik yra technologinė galimybė. Jis – naujas žmogus, turintis savo orumą ir savo interesus. Todėl pirmasis klausimas turėtų būti ne tai, ko nori suaugusieji, bet tai, kas yra gera pačiam vaikui.
kai kalbama apie naujo žmogaus pradžią, neišvengiamai tenka klausti ir gilesnių dalykų: kas yra vaikas, kokios yra jo teisės ir kokią atsakomybę už jo gyvenimo pradžią prisiima visuomenė?
Pagalbinis apvaisinimas vienišoms moterims neišvengiamai reiškia spermos donoro naudojimą. Tad akivaizdu, jog biologinis tėvas iš vaiko gyvenimo pašalinamas dar prieš jam gimstant. Kitaip tariant, iš anksto sukuriama situacija, kurioje vaikas augs be tėvo.
Tai iš esmės keičia patį vaiko pradėjimo supratimą. Žmogaus gyvybės pradžia siejama su asmeniniu vyro ir moters santykiu, kuriame vaikas yra jų meilės vaisius, Dievo dovana. Tačiau pagalbinis apvaisinimas šį santykį pakeičia techniniu procesu. Trečiasis asmuo – spermos donoras – tampa biologiniu vaiko tėvu, bet su vaiku neturi jokio santykio. Tėvystė tokiu atveju redukuojama iki genetinės medžiagos perdavimo.
Be to, pagalbinio apvaisinimo technologijos kelia ir kitą svarbų klausimą – žmogaus gyvybės pradžios statusą. Psichoterapeutas Gintautas Vaitoška atkreipia dėmesį, kad laboratorijose paprastai sukuriama daugiau embrionų, nei implantuojama į moters gimdą. Likę embrionai užšaldomi, o vėliau kyla klausimas, kas su jais turi būti daroma. Jei embrionas jau yra naujas žmogaus gyvenimas – o genetiškai tai unikali ir niekada anksčiau neegzistavusi žmogiška būtybė – tuomet jis negali būti traktuojamas kaip technologinio proceso likutis ar biologinė medžiaga.
Ar tai tikrai atitinka žmogaus orumą?
Anot Jono Pauliaus II, „žmogus negali gyventi be meilės. Jis lieka sau nesuprantama būtybė, jo gyvenimas netenka prasmės, jei jam neatskleidžiama meilė, jei jis jos nepatiria ir nepadaro jos sava“ (enciklika Redemptor Hominis, 10). Ši mintis ypač svarbi kalbant apie vaiką ir jo gyvenimo pradžią. Vaikui be galo svarbu būti mylimam ir žinoti, iš kur yra kilęs. Žmogaus tapatybė formuojasi per ryšį su savo kilme – su motina ir tėvu. Būtent todėl daugelyje kultūrų šeima suprantama kaip tėvo, motinos ir vaikų bendrystė. Tai nėra vien socialinė tradicija, o žmogaus prigimtyje užkoduotas poreikis turėti savo šaknis.
Kai valstybė leidžia dirbtinį apvaisinimą vienišoms moterims, ji faktiškai pripažįsta modelį, kuriame tėvas tampa nereikalingas. Tačiau ar valstybė turi teisę iš anksto nuspręsti, kad vaikui tėvas nėra būtinas?
Iki šiol vienišos motinos dažniausiai atsirasdavo dėl sudėtingų gyvenimo aplinkybių – iširus santykiams, netekus sutuoktinio ar susiklosčius kitoms dramatiškoms situacijoms. Tokiais atvejais visuomenė stengiasi padėti ir motinai, ir vaikui. Tačiau dabar situacija iš esmės keičiasi. Vienišos motinystės modelis tampa nebe gyvenimo iššūkiu, o iš anksto planuojama galimybe.
Tai reiškia, kad valstybė ne tik toleruoja tokią situaciją, bet ir sudaro sąlygas jai atsirasti.
Dar daugiau – jei pagalbinis apvaisinimas bus kompensuojamas iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo, valstybė taps tiesiogine šio sprendimo finansuotoja. Kitaip tariant, visuomenė savo lėšomis prisidės prie to, kad vaikas būtų pradėtas situacijoje, kurioje biologinis tėvas iš anksto pašalinamas iš jo gyvenimo.
Toks sprendimas kelia ir socialinės atsakomybės klausimą. Jei valstybė pati sudaro sąlygas planuotai vienišai motinystei, ar ji kartu neprogramuoja didesnio socialinės paramos poreikio ateityje?
Tačiau dar svarbesnis yra principinis klausimas. Jei biologinis tėvas tampa tik donoru, ar tėvystė nepradedama suvokti kaip paslauga? Ar nesame pakeliui į visuomenę, kurioje žmogaus kilmė tampa techniniu projektu?
Šiuos klausimus kelia ir psichiatras bei šeimos tyrinėtojas Gintautas Vaitoška, svarstydamas, ar neprieisime prie situacijos, kai „tėvystę“ bus galima paprasčiausiai nusipirkti. Nors ši mintis gali skambėti provokuojančiai, ji verčia rimtai susimąstyti apie kryptį, kuria judame.
Technologijos gali daug. Tačiau jos negali atsakyti į moralinius klausimus. Galimybė sukurti gyvybę dar nereiškia, kad turime teisę tai daryti bet kokiomis sąlygomis.
Kalbant apie naujo žmogaus pradžią, visuomenė turėtų klausti ne tik „ar galime“, bet ir „ar tai iš tikrųjų gera vaikui“. Juk ne viskas, kas techniškai įmanoma, yra moraliai pateisinama.
