Jordanijoje krikščionys sudaro nedidelę mažumą – apie 2 proc. gyventojų. Tačiau tai veikli bendruomenė, liudijanti savo tikėjimą tiek likdama gimtojoje žemėje, tiek konkrečiais darbais įgyvendindama Evangeliją ir padėdama visiems, nepaisant religinių skirtumų.
Toks pavyzdys matomas Andžaroje, netoli Dievo Motinos Kalnų šventovės, kur Jordanijos krikščionys ir Įsikūnijusio Žodžio kongregacijos misionierės įkūrė mokyklą bei globos centrą.
Viena iš šią veiklą koordinuojančių seserų – sesuo Maria de la Contemplacion (Marija de la Kontemplacijon), kilusi iš Argentinos ir jau kelis dešimtmečius tarnaujanti Jordanijoje. Ji susitiko su žurnalistų grupe, dalyvavusia piligriminėje kelionėje, kurią organizavo Romos piligrimysčių biuras („Opera Romana Pellegrinaggi“), bendradarbiaudamas su oro bendrove „Royal Jordanian“, Jordanijos turizmo taryba ir Turizmo ministerija.
„Jordanijoje, ačiū Dievui, gyvename taikoje, tačiau daugelis – taip pat ir krikščionys – išvyksta ieškoti darbo, todėl mūsų mažėja, taip pat ir čia, Andžaroje, – sakė vienuolė. – Daug kas emigruoja dėl darbo. Santykiai su musulmonais čia geri – kitaip nei kai kuriose kitose šalyse, kur vyrauja priešiškumas.“
Santykiai su musulmonais čia geri – kitaip nei kai kuriose kitose šalyse, kur vyrauja priešiškumas.
Sesuo Maria pasakojo apie plačią katalikų bendruomenės veiklą Andžaroje: „Turime parapiją ir šventovę, kuri, kai šalia nevyksta karas, pritraukia daug piligrimų. Dabar jie pamažu sugrįžta, tačiau karo Gazoje metu piligrimysčių beveik nebuvo. Taip pat turime tris namus vaikams nuo gimimo iki 18 metų. Tiems, kurie neturi galimybių, padedame iki universiteto baigimo. Veikia mokykla, o vasarą rengiame įvairias veiklas vaikams.“
Dievo Motinos Kalnų šventovės klebonas kun. Yusufas Francisas (Jusifas Fransisas) Andžaroje tarnauja nuo 2012 metų, o po trejų metų tapo bendruomenės vyresniuoju.
„Didžiausia problema šiuo metu – emigracija darbo tikslais į Jungtines Valstijas, Kanadą ar Australiją ir mažėjantis gimstamumas, – sakė jis. – Šeimos nebe tokios kaip anksčiau. Kadaise šeimoje būdavo keturi ar penki vaikai, dabar – vienas ar daugiausia du. Žmonės čia labai pamaldūs ir nuolat ateina melstis. Kasdien aukojame dvejas šv. Mišias, taip pat vyksta eucharistinė adoracija ir kalbamas Rožinis.“
Jis taip pat pabrėžė gerus santykius su vietos musulmonų bendruomene: „Daugelis prisimena, kad mokėsi mūsų mokykloje. Šiais metais sulaukėme didelio karališkosios šeimos dėmesio, už kurį esame dėkingi. Jie labai padeda išlaikyti parapiją ir vaikų namus. Turime ir nedidelę kliniką vaikams su negalia, kur jiems nemokamai teikiama kineziterapija.“
Klebonas taip pat nuoširdžiai padėkojo Jeruzalės lotynų patriarchatui: „Atvykome čia dirbti kartu su Patriarchatu. Jaučiame visapusišką jų paramą, taip pat netrūksta Dieviškosios Apvaizdos pagalbos. Mus remia daug žmonių.“
