Nuo Mičigano iki Melburno egzorcizmų skaičius auga – keista tendencija laikais, kai krikščionybė, kaip dažnai teigiama, traukiasi.
Keista – jei tikėti vyraujančiu pasakojimu: esą tikėjimas išblėso, bažnyčios ištuštėjo, o šiuolaikinė visuomenė jau peržengė tokias „atgyvenas“. Tačiau už parapijų durų ir klebonijų sienų kunigai liudija priešingai – daugėja skambučių, atvejų ir skubios pagalbos poreikių.
Blogis išlieka ne todėl, kad jis nesuprastas, bet todėl, kad jis sumenkinamas. Atrodo, jog demoniškasis pasaulis negavo sekuliariosios epochos „pranešimo“.
Pastaruoju metu kalbėjausi su dvasininkais, kurie susiduria su tuo, apie ką dauguma žmonių mieliau juokautų, patologizuotų ar paverstų pramoginiu turiniu. Vienas vardas skambėjo ypač dažnai – kunigas Michaelas Shadboltas, patyręs dvasininkas, atlikęs daugybę egzorcizmų ir apie tai kalbėjęs ramiai, be sensacijų. Pabandžius su juo susisiekti paaiškėjo, kad jis neseniai mirė.
Tačiau buvo ir kitas autoritetingas balsas – Stephenas Rossetti, amerikiečių katalikų kunigas ir ilgametis egzorcistas, turintis didelę patirtį dvasinės ir psichologinės pagalbos sandūroje.
„Taip, prašymų atlikti egzorcizmus daugėja – tiek Jungtinėse Valstijose, tiek kitose šalyse, – sakė jis. – Tam gali būti daug priežasčių, tačiau viena akivaizdi – tikėjimo praktikos nykimas.“
Šis teiginys kertasi su madinga interpretacija, pagal kurią egzorcizmų daugėjimas laikomas paradoksu: esą krikščionybė silpnėja, bet tikėjimas demonais stiprėja. Toks požiūris remiasi klaidinga prielaida, kad tikėjimas yra „viskas arba nieko“. Tačiau žmogaus patirtis niekada neveikė šitokiu būdu.
Nebūtina tikėti Dievu, kad pripažintum blogio realybę. Ji akivaizdi: artimas žmogus, sunaikintas priklausomybės; sutuoktinis, smurtaujantis prieš šeimą; vaikas, pakėlęs ranką prieš tėvus. Blogiui nereikia tikėjimo, kad jis veiktų. Jis plinta per pasikartojimą, priklausomybę ir savikontrolės praradimą.
Kasdien pasaulyje apie 137 moterys ir mergaitės nužudomos dėl lyties. Kai kuriose Afrikos vietose vis dar vykdomos vaikų aukos. Jungtinėse Valstijose viena iš keturių mergaičių ir vienas iš šešių berniukų iki pilnametystės patiria seksualinę prievartą.
Blogio pervadinimas „trauma“ ar „disfunkcija“ gali apibūdinti pasekmes, bet nepaliečia priežasties. Šie išvedžiojimai bando dorotis su simptomais, tačiau nesusiduria su pačia jėga. Istorija rodo, kad blogis klesti ten, kur jis sumenkinamas, racionalizuojamas ar laikomas gėdingu prietaru.
„Vis daugiau žmonių nėra apsaugoti tikėjimo, o daugelis įsitraukia į okultines praktikas, kurios yra aiškus atsivėrimas demoniškajai tikrovei“, – sako kunigas Rossetti.
Pasak jo, radikalus ateizmas retai būna pradžia. Dažniau viskas prasideda nuo okultizmo, maginių praktikų ar „dvasinių eksperimentų“, apie kuriuos Bažnyčia perspėja jau šimtmečius.
Kristus viešpatauja, angelai tarnauja, demonai maištauja – ir pralaimi.
„Esama nemažai atvejų, kai žmonės nutolo nuo tikėjimo ir vėliau įsitraukė į okultizmą. Po kelerių metų jie pastebėjo, kad yra paveikti piktųjų dvasių“, – aiškino jis.
Sprendimas, pasak Rossetti, yra aiškus: išpažintis, tikėjimo praktika, dorybingas gyvenimas. „Kiekviena nuodėmė vienaip ar kitaip atveria duris blogiui, o kuo nuodėmė sunkesnė, tuo anga platesnė.“
Dėl šios priežasties egzorcizmai, anot jo, yra veiksmingi, tačiau tai nėra momentinė procedūra. „Dažniausiai tai nėra vienkartinis veiksmas. Procesas užtrunka“, – pabrėžė jis. Po burtų, prakeiksmų ar demonų garbinimo metų, dažnai klaidingai vadinamų „savęs pažinimu“ ar „senąja išmintimi“, išlaisvinimas reikalauja laiko.
„Paprastai prireikia nuo trejų iki penkerių metų, kad žmogus būtų visiškai išlaisvintas“, – sakė Rossetti, pabrėždamas, kad tai yra atsivertimo ir dvasinio apvalymo kelias.
„Egzorcizmas nėra magija.“
Šiandien regime ne tikėjimo išnykimą, bet jo išskaidymą. Institucinė krikščionybė silpnėja, tačiau dvasiniai ieškojimai tampa chaotiški. Kai dingsta struktūra, iškyla prietarai. Neutralumo nėra – lieka tik pažeidžiamumas.
Astrologija tapo gyvenimo „valdymo sistema“, taro kortos – „savipriežiūra“, raganavimas – „įgalinimas“. Socialiniuose tinkluose gausu savamokslių „dvasinių vadovų“, siūlančių apsaugą, manifestavimą ir galią – dažnai už mokestį.
Tai nėra neutralu. Atsainiai atvertos durys dažnai lieka atviros.
Egzorcizmas nėra viduramžių reliktas ar Holivudo fantazija. Tai Bažnyčios atsakas į realią patirtį – į visuomenę, kurioje vyrauja izoliacija, nestabilumas ir turinys, griaunantis savikontrolę bei vidinę tvarką.
„Svarbiausia suprasti, kad Viešpats yra Jėzus, o ne Šėtonas, – pabrėžė kunigas Rossetti. – Didžiausia klaida – manyti, jog Šėtonas yra labai galingas. Jis toks nėra.“
Lyginant su Kristumi, „Šėtonas yra dulkė“. Jo galia nėra prigimtinė – ji egzistuoja tik ten, kur jai leidžiama.
Krikščioniškoji teologija niekada nelaikė Šėtono lygiaverčiu Dievo varžovu. Jis – sukurta būtybė, kuri sukilo, krito ir buvo pašalinta. Jo valdžia yra parazitinė, o ne teisėta.
Hierarchija išlieka: Kristus viešpatauja, angelai tarnauja, demonai maištauja – ir pralaimi.
Egzorcizmų gausėjimas yra ne ženklas, kad blogis sustiprėjo, bet perspėjimas, jog žmonės tapo nerūpestingi. Dvasinį pasaulį pavertėme smalsumu, vėliau – hobiu, galiausiai – rinka, ir stebimės, kai jis mus pasiveja.
„Jėzus yra Viešpats ir Jis sutriuškino Šėtono karalystę“, – sakė Rossetti. Tragedija ta, kad daugelis gyvena taip, lyg tai nebūtų tiesa.
