Trečiadienio rytą tęsdamas katechezę apie senatvę popiežius Pranciškus kalbėjo apie du visiems krikščionims gerai žinomus senus žmones – Simeoną ir Oną, apie kuriuos kalba evangelistas Lukas, pasakodamas apie kūdikio Jėzaus paaukojimą Jeruzalės šventykloje.
Šiedu senoliai gyveno trokšdami prieš savo žemiškojo gyvenimo pabaigą pamatyti Mesiją. Ir štai tą dieną į šventyklą atneštame kūdikyje Jėzuje jiedu atpažino į pasaulį atėjusį Viešpatį.
Ko mes galime pasimokyti iš šių dviejų žvalių, dvasiškai gyvybingų vyresnio amžiaus žmonių? Pirmiausia to, sakė popiežius, kad ištikimas laukimas ugdo žmogaus dvasinį jautrumą. Toks jautrumas – tai Šventosios Dvasios dovana.
Senajame himne „Veni Creator“ giedame, kad Šventoji Dvasia „įkvepia žygiams“, uždega mūsų sielas, padaro jas jautresnes. Pasak Pranciškaus, tai pasakytina ypač apie senus, ilgą gyvenimą nugyvenusius žmones, kurie nepaisant nusilpusių kūno jėgų, yra dvasiškai žvalūs, jų sielos nepaprastai jautrios.
Mums reikia žmonių, kurie padėtų atpažinti Dievo ženklus, ypač didįjį Dievo ženklą, kuris yra Jėzus.
Šito mums labai trūksta dabartiniu metu, sakė popiežius. Mums reikia žmonių, kurie padėtų atpažinti Dievo ženklus, ypač didįjį Dievo ženklą, kuris yra Jėzus. Dvasinės nejautros sindromas yra labai paplitęs mūsų visuomenėse. Žmonės gyvena amžinos jaunystės iliuzija ir, kas blogiausia, net nesuvokia, kad tai iliuzija.
Žmonės nesuvokia, kad iš jų yra atimtas jautrumas. Jei žmogus praranda lytėjimo ar skonio pojūtį, jis tai iš karto supranta. Tuo tarpu praradus sielos jautrumą, galima ilgai to nepastebėti. Ir tai yra susiję ne tik su tikėjimu į Dievą ar požiūriu į religiją. Dvasinio jautrumo neteikimas reiškia užuojautos ir gailesčio, gėdos ir sąžinės priekaištų, ištikimybės ir atsidavimo, švelnumo ir garbės, atsakomybės už save ir kitus praradimą.
Pasakojimas apie Simeoną ir Oną, kaip ir kitos panašios biblinės istorijos apie dvasiškai žvalius ir jautrius senus žmones, mums padeda suprasti, ką verta iškelti į pirmą vietą. Simeonas ir Ona Jėzuje atpažįsta žmoniją aplankiusį Dievą. Šis kūdikis nėra jų vaikas. Jie yra ne tiesioginiai Dievo apsilankymo įvykio veikėjai, bet liudytojai.
Tik dvasinga senatvė gali duoti tokį liudijimą, kuklų ir stulbinantį, patikimą ir sektiną visiems. Ir šiandien mums to labai reikia – dvasios jautrumo, dvasios brandos. Mums labai reikia išmintingų, dvasiškai brandžių pagyvenusių žmonių, kurie mūsų gyvenime stiprintų viltį.
