Naujausioje Tikėjimo mokymo dikasterijos deklaracijoje „Dignitas Infinita“, apimančioje didžiulę temą, Bažnyčia nagrinėdama esminį žmogaus orumo klausimą, rizikuoja nuliūdinti ir nuraminti kritikus abiejose pasidalijusios visuomenės pusėse.
Kas yra žmogaus orumas? Ši sąvoka yra tokia neapčiuopiama, kad jos neįmanoma nusakyti vienu sakiniu, tačiau ja grindžiama Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, pamatinis Jungtinių Tautų dokumentas ir bene geriausias mėginimas pasiekti bendrą visuotinį žmonijos supratimą.
Ilgame „Dignitas Infinita“ įvade pristatomos Katalikų Bažnyčios įsitraukimo į šią sritį daugiametės raidos aplinkybės, pabrėžiant, kad tai nebuvo skubotas ar reakcingas atsakas į nerimą keliančius politinio žmogaus orumo supratimo pokyčius nuo 1948 m., kai buvo parengta Visuotinė žmogaus teisių deklaracija.
Priešingai, dikasterija bando parengti labiau niuansuotą žmogaus orumo supratimą nei daugelio žmogaus teisių gynėjų vis dažniau skelbiamas aiškinimas, kurį geriau apibūdinti kaip „asmens orumą“ – pripažįstant orumą tik jo santykyje su asmenybe – ir taikomą tik gebančiam mąstyti asmeniui.
Dikasterija supranta, kad žmogaus orumas yra keturių skirtingų rūšių: ontologinis, moralinis, socialinis ir egzistencinis orumas, iš kurių svarbiausias yra ontologinis orumas, priklausantis asmeniui kaip tokiam vien dėl to, kad jis egzistuoja, yra Dievo norimas, sukurtas ir mylimas. Kiekvienas žmogus turi orumą, nepriklausomai nuo jo gebėjimo mąstyti, apimantį visus žmones, esančius gyvenimo ciklo ir visuomenės paraštėse.
Moralinis orumas susijęs su tuo, kaip žmonės naudojasi Dievo suteikta laisve, veikdami už arba prieš tinkamai suformuotą sąžinę. Veikdami prieš moralinį orumą, žmonės gali būti laikomi „nepadoriais“, prarandančiais jį, tačiau, nepriklausomai nuo vykdomo blogio, jie niekada negali prarasti savo ontologinio orumo.
Socialinis orumas susijęs su asmens gyvenimo sąlygų kokybe, dažnai dėl jam primestų situacijų, prieštaraujančių jo neatimamam orumui – pavyzdžiui, kraštutinio skurdo.
Egzistencinis orumas leidžia atskirti situacijas, kurios dažnai minimos kaip „orus“ gyvenimas – dažnai naudojamos diskusijoms, kuriomis siekiama sumenkinti ar pakirsti kiekvieno žmogaus ontologinį orumą, pavyzdžiui, diskusijoms apie teisę į pagalbinę savižudybę.
Kiekvienas žmogus turi orumą, nepriklausomai nuo jo gebėjimo mąstyti, apimantį visus žmones, esančius gyvenimo ciklo ir visuomenės paraštėse.
Kodėl šis įrėminimas vyksta dabar? Pradedant nuo iš esmės doktrininio žmogaus orumo, grindžiamo „Dievo paveikslu ir panašumu“, supratimo, akivaizdu, kad dikasterija bando reaguoti į vis dažniau sociume ar pasaulietinėje visuomenėje paplitusį neteisingą orumo, kaip „kažko, ką asmeniui suteikia kiti, remdamiesi jo gabumais ar savybėmis, ir kas gali būti atimta“, aiškinimą.
Dėl to žmogaus orumas buvo paneigtas gyvenimo periferijoje atsidūrusiems asmenims tiek, kad kai kas logiškai įrodinėjo, jog kūdikių žudymas yra teisėtas veiksmas, o žmogaus teisių apsauga taikoma tik tiems, kurie yra veikiančio asmens paradigma.
Be to, dėl ydingo sekuliaraus žmogaus teisių supratimo, kai iš mūsų supratimo pašalinamas ontologinis orumas, kaip teigiama dokumente, „savavališkai daugėja naujų teisių, kurių daugelis prieštarauja iš pradžių apibrėžtoms teisėms ir dažnai yra priešpriešinamos pagrindinei teisei į gyvybę“.
Neabejotina, kad dokumento dėmesio centre atsidurs vėlesni skyriai su paantrašte „Kai kurie sunkūs žmogaus orumo pažeidimai“, kur Tikėjimo mokymo dikasterija atsako į naujesnius iššūkius žmogaus orumui. Jie apima skurdo dramą, karą, migrantų kančias, prekybą žmonėmis, seksualinę prievartą, smurtą prieš moteris, abortus, surogatinę motinystę, eutanaziją arba pagalbinę savižudybę, neįgaliųjų marginalizaciją, skaitmeninį smurtą ir naujausias kultūrinio susiskaldymo arenas, būtent lyčių teoriją ir „lyties keitimą“.
Surogatinė motinystė, „lyties keitimas“ ir lyčių teorija – tai klausimai, kurie sulaukė daugiausia dėmesio, tačiau svarbiausia dokumento dalis yra Bažnyčios supratimo apie žmogaus orumą plėtojimas. Kai kurių nuomone, nurodyti klausimai ir akivaizdžiai gilesnis žmogaus orumo supratimas suteikia „vientisą rūbą“ Bažnyčios pozicijai socialiniais klausimais.
Tai gali būti ir geras, ir blogas dalykas. Nepaisant to, kad formuluojamos keturios žmogaus orumo tipologijos, atidžiau pažvelgus paaiškėja, kad pastarosios trys priklauso nuo pirmosios ontologinio orumo tipologijos – kad žmonės yra sukurti pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Visi kiti orumo būdai priklauso nuo šio supratimo.
Analogiškas pasaulietinis supratimas buvo toks, kad žmogaus teisės yra visuotinės, neatimamos ir nedalomos dėl kiekvieno asmens žmogiškumo – kaip žmogaus. Pastaraisiais metais šis supratimas buvo sumenkintas, siekiant susiaurinti jį iki gebėjimo samprotauti ir sudaryti gyvenimo planą – taip buvo panaikinta žmogaus teisių apsauga tiems, kurie yra gyvenimo pakraštyje, nesvarbu, ar jie yra arti mirties, ar gyvenimo pradžioje, ar jų protiniai gebėjimai yra riboti, ar juos sunaikino priklausomybė.
“Dignitas Infinita“ bando įrodyti, kad žmogaus orumas nėra vienintelė sąvoka. Tai nėra teorija, kuria galima manipuliuoti siekiant skatinti ideologinį požiūrį į ginčytinus klausimus politinėje ir kultūrinėje srityje.
Ji apima visą žmogaus gyvenimą – nuo pažinimo įsčiose, per Kristaus artumą „vargšams, nuolankiesiems, paniekintiesiems ir tiems, kurie kenčia kūnu ir dvasia“, iki tų, „kurie atsiduria nepalankiomis sąlygomis, pavyzdžiui, apleistiems kūdikiams, našlaičiams, pagyvenusiems žmonėms, likusiems be pagalbos, psichikos ligoniams, žmonėms, sergantiems nepagydomomis ligomis ar turintiems sunkių apsigimimų, ir tiems, kurie gyvena gatvėje“.
Dikasterijos pateiktas iššūkis Bažnyčiai – dvasininkams ir pasauliečiams – ginti žmogaus orumą visais jo pavidalais ir visur, kur jam gresia pavojus. Tai reiškia būtinybę reaguoti į visas rimtas grėsmes. Kai kurie vienoje debatų pusėje gali apgailestauti, kad dėmesys sutelktas į migrantų kančias, nes debatai dėl imigracijos reduktyviai įforminami kaip atvirų ir uždarų sienų varžybos, kitiems nepatogumų sukels Bažnyčios pozicijos dėl abortų pakartojimas.
Dikasterijos pateiktas iššūkis Bažnyčiai – dvasininkams ir pasauliečiams – ginti žmogaus orumą visais jo pavidalais ir visur, kur jam gresia pavojus.
Labai reikalingas aiškumas dėl surogatinės motinystės, lyčių teorijos ir vadinamojo „lyties keitimo“ siūlo doktrininį paaiškinimą, grindžiamą žmogaus orumu, leisiantį katalikybės išpažinėjams paaiškinti sau ir kitiems, kodėl tai yra tokie sunkūs žmogaus orumo pažeidimai.
Daugeliu atžvilgių deklaracijoje bandoma aprėpti per daug sričių. Kiekvienas sunkus pažeidimas nusipelno atskiros deklaracijos, kad būtų visapusiškai išreikšta Bažnyčios pozicija, tačiau, sujungdama ontologinius, moralinius, socialinius ir egzistencinius orumo klausimus, ji parodo, kad Bažnyčia nėra užsisklendusi vien individualistiniame orumo supratime, bet taip pat skelbia ir tokį, kuris reikalauja kiekvieno iš mūsų socialinės atsakomybės.
Kita vertus, sudarant ontologinio orumo ir kitų trijų sąlyginių orumų lygiavertiškumo įspūdį, kyla pavojus, kad, jiems susidūrus, teisės konkuruojančiose sferose bus priešpastatytos viena kitai.
Sukūrus lygiavertiškumą tarp sąlyginių klausimų, tokių kaip migracija, skurdas ir karas, į kuriuos reikia reaguoti atsižvelgiant į aplinkybes, išteklius ir galimybes, bei tiesioginių draudimų, tokių kaip abortai ir surogatinė motinystė, kyla pavojus, kad katalikai atsidurs nepavydėtinoje padėtyje ir turės atsakyti į kaltinimus, kad jie užsiima „už gyvybę“ klausimu, o ne reikalauja socialistinių sprendimų socialinėms problemoms spręsti.
