Berimstant šventinei pasiutpolkei, senkant sveikinimų srautams, metas įdėmiau žvilgtelėti į nepatogią ir dažniausiai nutylimą temą – demografiją. Kad ir kaip bepasuksi, bet žinia aiški ir Vakarų pasauliui nemiela. Mes, vakariečiai, nykstame.
Atsparos tašku gali būti elementarioji „vaikų skaičiuoklė“. Kad visuomenė stiprėtų, augtų „į plotį“ kiekviena moteris turėtų turėti 2,1 vaiko (2 kad populiacija nemažėtų, išsilygintų ir 0,1 yra mažiausias įmanomas prieauglis). Europa nuo šio rodiklio atsilieka.
Jei žvilgtelėtume į Afrikos demografinę situaciją, tai taptų aišku, kad būtent šis žemynas pasaulį maitina žmonėmis. Iš 30-ties šalių, kuriose daugiausiai vaikų tenka vienai moteriai, net 29 yra Afrikos valstybės. Tarkim, Jemene vienai moteriai „priklauso“ apie 6,5 vaiko. Santykinai išsivysčiusi Nigerija (240 mln. populiacija) pasauliui „patiekia“ daugiau vaikų nei visa Europa (įskaitant Rusiją). Šioje Afrikos šalyje kasmet gimsta 9 mln. vaikų, kai Europoje (su Rusija) – tik 6 mln. O juk ši šalis yra tik maždaug penktadalis Afrikos.
išmokos už vaikus geriau veikia ne tuomet, kai mokamos nuolat, kas mėnesį, bet kai yra vienkartinės ir santykinai didelės
Europai toks kontekstas nieko gero nežada. Tiek Lietuvoje, tiek visame Vakarų pasaulyje stebimos tendencijos, kurias regime kasdienybėje. Pabandysiu jas surašyti papunkčiui:
- Didėja gyvenimo trukmė, bet gimstamumas neauga. Kitaip tariant, „demografinės piramidės“ pamatas/pagrindas siaurėja, bet aukštis didėja. Daug senjorų, mažai vaikų. Turbūt nebūtina aiškinti to pasekmes.
- Plinta „antivaikų kultūra“. Nustatyta, kad pakanka keliolikos metų, kad tokia susiformuotų. Lietuvoje tai stebima jau senokai. Net atmetus ideologinius, tikėjimo dalykus vaikai pradėti stigmatizuoti kaip sėkmingo žmogaus gyvenimo kliudis. Jie rėkia, neprognozuojami, nesėdi ramiai vakarėliuose, reikalauja dėmesio, žodžiu, nepatogūs. Susiformavus „antivaikų kultūrai“ ją perlaužti yra labai sunku (apie tai vėliau).
- Seksas nebetapatinamas su gyvybės užmezgimu, o santuoka – su vaisingumu. Pirmu atveju tai malonumas, o antru – bendrabūvio forma, kurią galima keisti priklausomai nuo ten susiformavusios emocinės situacijos. Tiek seksas, tiek santuoka yra asmeninis reikalas, kuriam netaikomi visuomenės įpareigojimai, atsakomybė. Bevaikystė nesmerkiama, vaisingumas neskatinamas.
- Plinta agnosticizmas ir ateizmas, o su jais ir (žiūrėti į ankstesnį punktą). Čia geru pavyzdžiu gali būti Vokietijos turkai, kurie gimdo vaikų tiek pat, kiek vokiečiai. Kitaip tariant, religijos atsisakymas yra tiesus kelias į demografinę duobę.
Kad nebaigti visko fatališkomis išvadomis (o reiktų) pateiksiu tris pavyzdžius, kurie teikia šiokio tokio optimizmo. Pirmiausiai, Ispanija. Imigracija iš kultūriškai panašios ir ta pačia kalba kalbančios Lotynų Amerikos gelbsti šią šalį. Per 10 mln. atvykėlių stabilizuoja demografinę situaciją.
Izraelis demografijos srityje atrodo neprastai. Nors ilgėja gyvenimo trukmė, bet gimstamumas neslūgsta. Panaši situacija ir Kazachstane bei Mongolijoje, kur moteriai tenka daugiau nei 2,1 vaiko. Dera pridėti, kad visose minimose šalyse imigracija yra gana griežtai kontroliuojama ir stengiamasi neįsileisti kultūriškai svetimų žmonių.
Ką daryti Lietuvoje, kad situacija kistų į gerą? Iš esmės viskas jau seniai sugalvota: gimstamumo ir vaisingumo skatinimas valstybės socialine politika (reklama, išmokos), tikėjimo stiprinimas. Beje, svarbi pastaba: išmokos už vaikus geriau veikia ne tuomet, kai mokamos nuolat, kas mėnesį, bet kai yra vienkartinės ir santykinai didelės (tarkim, įmanoma nusipirkti pirmą būstą).
Taigi, 2026-ieji jau už lango. Ir jei reikėtų baigti linkėjimu, tai jis skambėtų paprastai: nebijokite vaikų. Jie nesikandžioja. Iš meilės sukurti naują gyvybę yra prasmingiausia žmogaus paskirtis.
