Šiame tekste apie šeimos sampratą, žmogaus teises ir Konstitucinio teismo sprendimus kalbama nebus. Stengsiuosi apeiti ir planuojamą patariamąjį referendumą, kuris turėtų vykti drauge su savivaldos rinkimais. Tam yra didesnės, labiau apsiskaičiusios galvos, kurios ir tešneka.
Nagrinėjant šeimos reikalus valstybiškai mąstančių žmonių nuostata (save priskiriu prie tokių) turėtų būti elementariai paprasta: visa, kas skatina didėjimą, augimą, plėtimąsi, turtėjimą privalo būti skatinama. Referendumais, socialine reklama, mokymo programomis mokykloje ir dar kitais būdais apie kuriuos galime kalbėti žengiant link pagrindinio tikslo – neišnykti.
Ta proga paskaičiau Seimo Laikinosios šeimos politikos grupės pirmininkės Aušrinės Norkienės teigimą, kad reikia siekti, kad „šeima būtų madinga“. Nepažįstu šios ponios, o ir nenoriu pažinti, bet teiginys yra tobulas.
Apie tai tiesiogiai–netiesiogiai rašau kuris laikas: reikalinga socialinė reklama, kurioje būtų aiškiai peršama mintis, kad turėti vaikų yra „cool“ (liet. šaunu, gera). Valstybei, aplink esantiems ir sau pozityvas yra ne buvimas vienišam, bet ėjimas per gyvenimą drauge, vaisingai, drąsiai.
Beje, apie drąsą. Didžioji dabarties demografinės duobės priežastis sietina būtent su drąsa. Ji užtikrina ūpą veikti pavojaus, neužtikrintumo sąlygomis. Jei to nėra – nėra nieko. Tik drebučiai kurie nei dauginasi, nei ginasi, nei ką nuveikia. Nieko netobulina, tiesiog su laiku, kaip drebučiams ir dera, nunyksta.
Baimės visuomenės formavimas jau kuris metas yra besitęsianti tendencija. Karas, ligos, apsigimimai ir anomalijos, griaunančios gamtos stichijos ir dar begalė baimę generuojančių „trigerių“ it cunamis šėlsta viešojoje erdvėje. Tai bandymas padaryti mus mažais vaikais: stovi šiukšliadėžė į kurią taip maga pažiūrėti ir išsigąsti. Nauja gyvybė – vienas iš „trigerių“. Juk baisu?
Demografiją galima palyginti su verslu. Ir tam ir anam reikia drąsos ir atsakomybės. Jei norite – avantiūrizmo. Užmezgi naują gyvybę (sukuri verslą) ir nežinai kas iš to bus. Galima susimauti, bet galima visokeriopai praturtėti. Taip, kaip pats net negalėjai įsivaizduoti. Kadangi esu beprotiškai turtingas, atsakingai sakau – bandyti verta.
Demografiją galima palyginti su verslu. Ir tam ir anam reikia drąsos ir atsakomybės.
Tai, ką parašiau iki šios vietos, yra aksioma. Žmogus arba eina link turtėjimo, skleidimosi, viso ko gero dauginimo arba priešingai. Tiesa, dar yra stovėjimas vietoje, niekam nekenkiant, suprantant, kad vešėjimas, turtėjimas, tobulėjimas yra siektinas tikslas.
Stovinčius šiame kelyje nuoširdžiai suprantu. Auginkite naminius gyvūnus, dievinkite juos, vežiokite vežimėliuose, tik, prašau, netrukdykite žmonių dauginimuisi, vešėjimui ir turtėjimui. Visi pasirenkame savo kelią.
Šeima yra pamatinis valstybės ir visuomenės vertybinis pagrindas. Tai mūsų išlikimo garantija (jei tapatinamės su kažkuo, kas sietina su Lietuva ir lietuviškumu). Jos – šeimos – apibrėžimas yra prigimtinis. Jis neformuojamas teismų praktikos pagrindu. Tai supratus nebelieka galimybės „būti įžeistam“.
P.S. Dėl netolerancijos: jei laikomės principo, kad valstybiškai įtvirtinta vaisingos šeimos samprata kažkam nepatinka/žeidžia, tai kodėl jo netaikome kalbėdami, tarkim, apie sportą (nuolat įsižeidžiu matydamas tobulus kūnus, nesu toks), maistą (nemiegu naktimis priekaištaudamas sau dėl vakarinio persivalgymo), turtus (prakutusių prašom nerodyti, ir aš noriu, pavydžiu, mane tai žeidžia).
