Neseniai sužinojome, kad Latvijos parlamentas nusprendė nebeįleisti į parlamento pastatą tų parlamentarų, kurie yra nepasiskiepiję (arba neįrodę, kad po ligos pasveiko) ar nusprendė nesinaudoti skaitmeniniu imuniteto pažymėjimu (beje, tas pats galioja ir jų savivaldybių tarybų nariams).
Pranešimuose teigiama, kad Latvijoje yra tik apie dešimt parlamentarų ir keliasdešimt savivaldybių tarybų narių, kurie šiuo metu atsisako naudotis skiepų sertifikatais. Dar daugiau, Latvijos parlamentarai ir savivaldybių deputatai negalės dalyvauti net ir nuotoliniuose posėdžiuose ir balsavimuose. Kad nebūtų per mažai, tą pačią dieną spauda pranešė, kad beveik analogiški sprendimai priimti ir dėl Australijos bei Europos Parlamento parlamentarų.
Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad čia tiesiog dar viena priemonė skatinanti skiepytis. Bet ar visos priemonės pateisinamos, siekiant tokio tikslo? Dar kiti teigia, kad tokiu sprendimu yra siekiama išvengti galimų privilegijų parlamentarams ir savivaldybių tarybų nariams, nes, jei tokie darbo apribojimai taikomi visiems darbuotojams, tai kodėl iš šios taisyklės reikėtų išskirti parlamentarus? Tačiau tuo pačiu čia galima būtų užklausti, ar tokie teisės į darbą ribojimai yra teisėti apskritai? O jei jie yra neteisėti valstybės tarnautojams ir darbuotojams, tai juo labiau jie yra neteisėti tautos atstovams.
Parlamentaro statusas
Štai pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją (analogiškos nuostatos įtvirtintos ir Latvijos bei kitose demokratinėse konstitucijose), Seimo nariai ne tik ir ne tiek įgyvendina savo teisę į darbą, kiek atstovauja suvereną – Tautą. Kitaip tariant, pilietinė tauta, visų pirma, per rinkėjus įgyvendina savo suverenias galias, o rinkėjai per demokratiškai išrinktus atstovus taip įgyvendina teisę dalyvauti valdant savo šalį. Todėl parlamentaro atstovavimo teisių pažeidimas automatiškai pažeidžia ne tik jo, kaip asmens, bet ir jo rinkėjų bei visos Tautos suverenias galias.
Be to, tokiais ribojimais paprastai ribojamos ir opozicijos (taip pat būtino demokratijos rekvizito), dažnai nepritarančios daugumos valdymo kai kuriems sprendimams, teisės. Taigi, parlamentaro teisių ribojimas yra ne tik individualaus asmens teisės į darbo pažeidimas, bet ir demokratijos bei tautos suvereniteto principų pažeidimas. Pagaliau, nei vykdomosios valdžios, nei parlamento vadovybės ar net viso parlamento sprendimais negalima uždrausti kuriam nors parlamentarui ar jų grupei vykdyti Tautos atstovo pareigas, o tokius veiksmus galima būtų vadinti valstybės perversmu. Beje, tarpukario patirtis kaip tik mums primena, kad tiek Lietuvoje, tiek Vokietijoje valstybės perversmas, kaip tik ir buvo, visų pirma, susijęs su dalies parlamentarų pašalinimu iš parlamento, o vėliau – ir viso parlamento veiklos suspendavimu. Norisi tikėti, kad istorija šiuo atžvilgiu nepasikartos.
Suspenduota Konstitucija?
Tiesa, dabartinė teisinė ir politinė situacija Lietuvoje ir kitose Vakarų valstybėse nėra susijusi vien su demokratijos ribojimais. Šiuo metu drastiškai apribotos ir kitos dvi pamatinės konstitucinės vertybės: teisinės valstybės (teisės viršenybės) ir žmogaus teisių. Jau buvo užsiminta, kad ryšium su vadinamuoju „galimybių paso“ įvedimu (ir ne tik),
Lietuvoje šiuo metu ribojama teisė į darbą, o taip pat – teisė į mokslą, teisė į privatumą ir asmens duomenų apsaugą, teisė į sveikatą, teisę gauti įvairias paslaugas ir su tuo susijusi judėjimo laisvė.
Beje, su žmogaus teisių ribojimais labai susiję visuomenės informavimo priemonių laisvės ir draudimo taikyti cenzūrą pažeidimai. Tuo tarpu teisinės valstybės ar teisės viršenybės principai buvo pažeisti, kai nesilaikyta teisės hierarchijos, ribojant konstitucines žmogaus teises, kai buvo pažeidžiamas teisės negaliojimo atgal principas (įvairūs ribojamai darbuotojams ar studentams nustatyti jau po atitinkamos sutarties pasirašymo, apie kuriuos nebuvo žinoma sutarčių pasirašymo metu), kai rekomendacijos pristatomos, kaip privalomos teisės normos, pagaliau – kai nesilaikoma teisės aiškumo ir jos viešo publikavimo reikalavimų.
Lietuvoje šiuo metu praktiškai suspenduotos visos trys pamatinės konstitucinės vertybės: demokratijos, teisinės valstybės ir žmogaus teisių.
Kaip matome, Lietuvoje (bei kitose Vakarų valstybėse) šiuo metu praktiškai suspenduotos visos trys pamatinės konstitucinės vertybės: demokratijos, teisinės valstybės ir žmogaus teisių. O tokio suspendavimo pagrindas – yra sąlygiškai patvirtintas ir neištirtas skiepų preparatas, kurio klinikiniai tyrimai turėtų baigtis 2023 metais.
Kitaip tariant, tokie vaistai, kurių šalutinis poveikis nėra ištirtas žmogaus sveikatos atžvilgiu, negali būti pateisinamas rūpesčiu visuomenės sveikata. Bet kuriuo atveju, demokratinės konstitucijos nenumato savo pačių suspendavimo galimybės nei minėtu, nei kuriuo nors kitu pagrindu.
Pavyzdžiui, Lietuvos Konstitucijoje (po totalitarinių režimų patirties) numatytas nepaprastosios padėties režimas yra įtvirtintas ne kaip šmitiška išimtinė padėtis (neturinti ribų išimtis iš taisyklės), o tiesiog kaip konstitucinis elementas.
Visgi, viltis yra?
Taigi, kaip galėtume pavadinti dabartinį mūsų politinį ir teisinį būvį? Prisiminus „socialistinės demokratijos“, kaip tam tikros „aukštesnio išsivystymo demokratijos“ termino vartojimo patirtį, galima būtų galvoti apie „skiepų demokratijos“ arba skiepokratijos, ar net – skiepų diktatūros terminą, nes su demokratija dabartinis režimas, kai kasdien viešojoje erdvėje kalbama apie prievartą, mažai ką turi bendro.
Todėl kalbant su studentais apie mūsų Konstituciją, vis sunkiau darosi atsakyti į tokius jų klausimus kaip: ar suverenitetas priklauso tautai, o ne tarptautinėms farmacinėms kompanijoms; ar Konstitucija yra tiesiogiai taikomas teisės aktas; ar Lietuvoje egzistuoja valdžių padalijimas ir parlamentarizmas, kai svarbiausi sprendimai priimami Vyriausybėje, o ne Seime; ar Lietuvoje galima kritikuoti valdžios institucijas; ar Lietuvos visuomenės informacijos priemonės taiko cenzūrą; kaip teisės aktuose nenumatytas „galimybių pasas“ gali riboti konstitucines žmogaus teises ir t. t.
bet kokie bandymai ignoruoti demokratinę Konstituciją ir įvesti diktatūrą anksčiau ar vėliau patirs fiasco.
Visgi, kad ir kaip ten bebūtų, nesinorėtų šio teksto baigti vien pesimistine nata. Iš istorijos žinome, kad melas ir prievarta bei bet kokie bandymai ignoruoti demokratinę Konstituciją ir įvesti diktatūrą anksčiau ar vėliau patirs fiasco.
Lietuvos Konstitucijos 3 straipsnyje teigiama, jog „kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos […] konstitucinę santvarką“. Taigi, turime prisiminti, kad konstitucinė demokratija yra dalyvaujanti demokratija, todėl kiekvienas turime įnešti savo indėlį, kad ji būtų apginta ir įgyvendinta mūsų kasdienio gyvenimo tikrovėje.
O grįžtant prie šio teksto pradžioje paminėtų demokratijos ribojimo pavyzdžių, tai tikiu, kad sugebėsime apginti dar 1566 m. Antruoju Lietuvos Statutu įtvirtintą parlamentinę demokratiją Lietuvoje, kuri buvo laikinai suspenduota okupanto tik daugiau kaip po dviejų šimtų metų. Taigi, turėkime vilties, nes kaip rašoma Evangelijoje, „nejaugi Dievas neapgintų teisių savo išrinktųjų, kurie jo šaukiasi per dienas ir naktis ir delstų jiems padėti? Aš sakau jums: netrukus jis apgins jų teises“ (Lk 18, 7-8).
