Akivaizdu, kad pasaulyje po truputį įsivyrauja sumaištis. Vakarų pasaulio vertybės tampa vis mažiau aiškios, be to, ir stiprių vakariečių lyderių, gerai žinančių ko nori, praktiškai nėra. Nors ekonominė ir karinė galia dar šioje pusėje, bet Afganistano pavyzdys rodo, kad pinigų siekis, nors ir svarbus, bet toli gražu nepakankamas argumentas visuomenei keistis. Tikėjimo, tautinių vertybių, per ilgus amžius susiformavusios kultūros – nei jėga, nei pinigais ženkliai nepakeisi.
Krikščioniškas Vakarų pasaulis, užkrėstas su sveiku protu besikertančių LGBT vertybių nešėjų, sunkiai yra pajėgus atlaikyti vertybinę diskusiją su musulmonais. Ir ne tik jais, bet ir su sveikos nuovokos nepraradusiais savo ir kitų valstybių piliečiais.
Atrodytų akivaizdu, kad Lietuvai kyla vis daugiau iššūkių, kuriems reikalingas maksimalus susitelkimas. Apie susitelkimą šneka ir valdantieji, tačiau susitelkimą jie įsivaizduoja tik kaip visuotinį ir vienareikšmį pritarimą tam, ką jie nusprendžia. Visi, kas galvoja kitaip, automatiškai priskiriami ne Lietuvai dirbančių žmonių grupei, panašiai kaip Vladimiras Putinas sugalvojo kone visus oponuojančius oficialiai priskirti „užsienio agentams“.
Sunkiai su pareigomis besitvarkantis konservatorių deleguotas Sveikatos apsaugos ministras Arūnas Dulkys visai pasiklydo, pasmerkdamas teisininkų visuomenės išsakytas pastabas dėl Galimybių paso. Jau beveik niekam nekyla abejonių, kad kai kurios jo nuostatos yra teisiškai taisytinos, bet tik ne pačiam ministrui.
Teisininkas Ignas Vėgėlė, kaip ir aš, agituoja už skiepus, tačiau ragina laikytis šalies Konstitucijos ir įstatymų. To negirdintis ministras, užuot pateikdamas įstatymo pataisas, įrašo teisininką į antivakserių gretas. Gal ministrui reikia pasitikrinti „logikos“ testu? Bandau įsivaizduoti, kokį šurmulį keltų dabartiniai valdantieji, jeigu tokius sprendimus būtų priėmę dabar opozicijoje esantieji.
Tačiau kai kur ponas A. Dulkys neklaidžioja. Visai neseniai jo pateiktas projektas, kuriame siūloma, ginant žmogaus teises, finansuoti lyties pakeitimo operacijas Lietuvoje. Šiuo atveju žmogaus teisės jam svarbios. Ko tuo siekiama? Juk akivaizdu, kad tai tik dar labiau pakurstys aistras ir žmones vers dar labiau nepasitikėti vyriausybės vakcinavimo priemonėmis. Ar čia bendravimas su visuomene?
Pokalbis, deja, vyksta maždaug toks – „ei jūs durniai (ir t.t.), klausykite, dabar reikia daryti taip“. Ar po pirmų žodžių save gerbiantis žmogus išklausys ką „reikia daryti“? Taigi, labai maža realių vyriausybės pastangų kalbėtis su kitaip galvojančiais. Garsiai kalbantys valdančiųjų užsakyti influenceriai negali kitų įtikinti.
Labai maža realių vyriausybės pastangų kalbėtis su kitaip galvojančiais.
Vis labiau tampa aišku, kad tokio „bendravimo“ tikslas yra sutelkti savo šalininkus ir užčiaupti oponuojančius toliau skaldant visuomenę. „Argumentams“ sustiprinti, matyt, vėlgi „putininkiškai“ norima parodyti, jog oponentai trukdo, o valdantieji drąsiai kovoja su Pasaulio priešais.
Tiesa, kaip parodė realybė, už to dažnai slypi tik garsūs lozungai. Tačiau tai leidžia visus, dažnai geranoriškai ir pamatuotai reiškiančius dėl to pastabas, priskirti vidaus priešų tarpui. Jau nekalbant apie su komjaunuolišku entuziazmu vykdomą propagandą prieš žmones, ginančius savo šeimas. Taigi lyg ir pasirinkta taktika „skaldyk ir valdyk“. Bet ji gali būti pražūtinga nepilnų trijų milijonų valstybei. Tai kelias į niekur.
Jeigu taip toliau, tai, ko gero, visi, kurie mato valdančiųjų dabartinio pasirinkto kelio pavojus, turi vieningiau ir oriau burtis drauge. Daugelis mūsų prisimena Baltijos kelią bei jame jaustą tautos vienybę, ir tai dabar prisimename su nostalgija. Dažnas dabar pasako, kad ne to tikėjomės. Negaliu kalbėti už visus, bet stovėdamas kelyje jaučiau, kad ir atgavus nepriklausomybę nebus taip viskas paprasta.
Viltis atgauti nepriklausomybę išsipildė, gero gyvenimo lūkestis – tikrai ne visiems. Savarankiškai tvarkytis nėra paprasta. Anksčiau bėdas galima buvo nurašyti okupantams, dabar klaidų darome patys. Vis dėlto, matydamas kylantį žmonių norą tvarkytis geriau, esu optimistas. Išsaugosime savo tikėjimą, šeimas, mūsų pradės gausėti, jaunoji karta atlaikys tuštybių pagundas, ir, galų gale, nueis užmarštin tie, kurie negerbia Lietuvos žmonių.
