Sausio 13-ąją žmonės stovėjo prieš sovietinius tankus neginkluoti, vedini aiškaus ir tvirto apsisprendimo gyventi laisvoje, demokratiškoje valstybėje. Jie norėjo patys tvarkytis savo namuose, patys spręsti, kaip gyventi, ir neleisti, kad kažkas už juos nurodinėtų, kas teisinga, o kas – ne.
Praėjo jau 35 metai. Tačiau dalies Seimo narių siūlymas išklausyti piliečių nuomonę dėl šeimos sąvokos ir šiandien kelia regimą Seimo vicepirmininkės Viktorijos Čmilytės-Nielsen nepasitenkinimą. Dar daugiau – tautos nerinktas Konstitucinio Teismo buvęs teisėjas Dainius Žalimas, anksčiau, aiškindamas Konstituciją, teigęs, jog, remiantis „dvasiomis“, šeimą kuria ne vyras ir moteris, dabar aiškina, kad toks atsiklausimas esą prieštarauja Konstitucijai. Tai jau nebe diskusija – tai bandymas uzurpuoti piliečių teisę patiems spręsti esminius tautos klausimus.
Gerai pamenu, kaip anais laikais Sovietų Sąjungos komunistų partijos sekretorius Michailas Gorbačiovas labai panašiai kalbėjo apie mūsų teisinius sprendimus. Tada irgi buvo aiškinama, kas „galima“, o kas „negalima“. Komunistinė dvasia, pasirodo, niekur nedingo – ji tik pakeitė savo išraiškos formas. Tada žmonės tokių argumentų nepriėmė. O kaip dabar?
Neseniai prie Seimo susirinkę žmonės gynė nacionalinio transliuotojo generalinę direktorę. Daug kalbėta apie demokratiją, apie jos saugojimą, tačiau nedaug laiko skirta gilesnei šių sąvokų analizei. Dabar jie vėl žada rinktis po Šv. Velykų ir kalbėti apie demokratiją. Galima būtų tikėtis, kad jie aiškiai gins ir piliečių neginčijamą teisę pasisakyti patariamajame referendume. Deja, apie tai girdėti neteko. Gal bent plakatą šia tema pamatysime?
Komunistinė dvasia, pasirodo, niekur nedingo – ji tik pakeitė savo išraiškos formas.
Tuo metu Lietuva dar sparčiau nei Europos Sąjunga katastrofiškai išmiršta. Akivaizdu, kad turtingos ES demografinė politika patyrė visišką pralaimėjimą. Pagrindinė to priežastis – nuosekli vyro ir moters kuriamos šeimos ardymo politika bei pagarbos šeimai, auginančiai vaikus, stoka. Tai nėra abstraktūs svarstymai – tai realios politikos pasekmės, kurias matome statistikoje ir savo kasdienybėje.
Matyt, visiems Lietuvai prisiekusiems Seimo politikams jau pats laikas būtų vieningai atsiklausti žmonių, ką jie, valdydami šalį, šioje srityje padarė ne taip. O gal jie jau pradėjo bijoti savo piliečių? O gal tiesiog nustojo juos gerbti?
Netrukus pamatysime, ar Seimas ir politikai išlaikys tikrą demokratijos egzaminą – tokį, kuriame sprendžiama ne už žmones, o su žmonėmis.
