Perskaičius LR Seimo Teisės departamento išvadas dėl patariamojo referendumo „dėl šeimos sampratos“ surengimo, galima manyti, kad „kažkas“ paprašė sugalvoti teisinius (?) argumentus, kad jis nebūtų rengiamas…
Daug mūsų iš beveik 4000 per nepriklausomybės metus aukštųjų mokyklų išleistų politologų ir nemenkas būrys savamokslių mėgsta pašnekėti apie teisinę valstybę, bet dažniausiai tai nuskamba kaip žodis, kurio prasmė nesigilinama: tiesiog „mes už teisinę valstybę, o anie – ne“ – ir taškas. Na, dar galima kokį nors epitetą „anų“ atžvilgiu panaudoti, taip, matyt, manant įtikinti, kad teisinė valstybė pas mus yra.
Eilinis Lietuvos pilietis teisinę valstybę suvokia kaip valstybę, kurioje visi lygūs prieš įstatymą, o įstatymai pagrįsti aiškiu supratimu, kas gerai, o kas blogai – na, kaip yra 10 Dievo įsakymų atveju. Už „gerai“ giriama, už „blogai“ baudžiama. Jie tikisi, kad teisia teisėjai, kurie atsakingai žiūri į savo duotą priesaiką Lietuvai ir Dievui (na, kartais be jo). Jie vykdo tautos, bet ne savo valią, nepataikauja politikams ir jų ideologijoms, kaip buvo sovietmečiu. Ir todėl turėtų atsiskaityti žmonėms. Tai, matyt, svarbiausia, ką jis (kas „Jis“?) nori matyti.
Ar taip yra? Tik keletas mūsų realybės pavyzdžių. Deja, niekam neatskaitingas ir žmonių nerinktas Konstitucinis Teismas iš esmės perrašinėja mūsų Konstituciją pagal „ideologizuotų komunistinių LGBT dvasių“ užgaidas. Jis aiškina apie įstatyminių nuostatų skaidrumą, bet pats pasaulinės finansų krizės metu, kai visi veržėmės diržus, išaiškino, kad pagal Konstituciją, nepriklausomai nuo to, kokia ekonominė padėtis šalyje būtų, jiems (teisėjams) niekada negalima sumažinti atlyginimų,.
Mūsų teisinė sistema tapo tokia sudėtinga, todėl kad buvo atsisakyta remtis 10 Dievo įsakymų, o pradėjome kurti įstatymus kiekvienam atvejui atskirai ir pagal savo supratimą. Jos net teisininkai visos pilnai nesuvokia, jau nekalbant apie įstatymų leidėjus. Seimas tūkstančiais „kepa“ įstatymų pataisas, deramai su piliečiais jų neaptarę. Jose pilna neapibrėžtumų ir skirtingai apibrėžtų sąvokų, kaip yra su „šeimos“ sąvoka, dažnai iškraipant jos tikrąją prasmę…
Net toks esminis supratimas, kad „žudyti negalima“, transformavosi į tai, kad negalima atimti gyvybės nusikaltėliams skiriant mirties bausmę, bet galima atimti gyvybę dar negimusiai gyvybei (aborto pagalba) ir seneliams (eutanazijos pagalba)…
Seimas tūkstančiais „kepa“ įstatymų pataisas, deramai su piliečiais jų neaptarę.
Kaip žmonėms susigaudyti, kai teismai, remdamiesi tais pačiais įstatymais ir iš esmės už tą pačią veiklą, vienus politikus išteisina, kitus nuteisia? Teisėjai, matydami tuos pačius faktus, vienu atveju pripažįsta tai nusikaltimu, kitu – nemato tame jokios bėdos. Žmonės nejučia pradeda dairytis į teisiamų politikų – kaip nutiko čekiukų bylose – ryšius su teisėjais ir tokius „atranda“. Jie randa ryšį ir kitokiuose dalykuose: tarp teisiamųjų turtinės ir visuomeninės padėties bei nuosprendžio griežtumo ir t. t.
Galima būtų tęsti. Bet gal metas rimtai diskusijai, ne lozunginei? Turime tai pradėti, jeigu mums rūpi teisinė valstybė. Gal tik ne mitinguose, ginant kokį nors Seimui atskaitingų institucijų vadovą jam gavus neigiamas audito išvadas.
