Šis tekstas yra atsakymas dr. Povilui Aleksandravičiui.
Balandžio 25 dieną LRT platformoje docentas dr. Povilas Aleksandravičius paskelbė straipsnį „Prigimtis. Tomas Akvinietis ir homoseksualumas“. Kaip pats teigia, šiuo straipsniu jis nori „paskatinti permąstyti pernelyg kategoriškas pozicijas“ homoseksualumo ir jo santykio su žmogaus prigimtimi tema.
Autorius sakosi priklausantis katalikiškai aplinkai ir pasisako už „homoseksualumo pripažinimą“, o iš jo argumentacijos paaiškėja, kad ne tik už jį, bet ir už homoseksualių santykių moralinio nepriekaištingumo idėją, partnerystės įstatymo įteisinimą ir oficialaus Bažnyčios mokymo keitimą.
Dr. Aleksandravičius apeliuoja į vieną žymiausių Viduramžių filosofų ir teologų – šventąjį Tomą Akvinietį – ir teigia, kad partnerystės įstatymas gali būti išvestas iš jo doktrinos. Jis ragina grįžti prie autentiško Akviniečio mokymo homoseksualumo klausimu ir tokį mokymą randa dominikono Adriano Olivos knygoje „Meilės: Bažnyčia, išsiskyrę-susituokusieji, homoseksualios poros“ (Adriano Oliva. Amours. Paris: Cerf, 2015).
Tomo Akviniečio doktrinos autentiškumas jau ilgus dešimtmečius yra rimta mokslinė problema. Egzistuoja skirtingos jo mokymo interpretacijos. Tai siejasi su skirtingomis metodologinėmis prieigomis. Todėl labai neįprasta, kad autentiškos Tomo mokymo apie homoseksualumą interpretacijos klausimą dr. Aleksandravičius kelia ne moksliniame straipsnyje ar mokslinėje konferencijoje, kur sutiktų sau lygius oponentus ir pradėtų mokslinę diskusiją, bet LRT portale. Keistas pasirinkimas.
Kita vertus, jei autorius kviečia „permąstyti kategoriškas pozicijas“, bet argumentuoja Angeliškojo daktaro mokymu ir pasisako už Bažnyčios mokymo koregavimą, jo straipsnis skirtas katalikų auditorijai. Tačiau jis skelbiamas ne kurioje nors katalikiškoje platformoje, bet LRT portale. Taip pat keista.
Kyla klausimas, kas čia vyksta?
Sakyti dalį tiesos
Dr. Aleksandravičius pasirenka autorių, kurį vadina „vienu iškiliausių mūsų laikų tomistų“ ir kurio autoritetas, „žvelgiant iš institucinių pozicijų“, turėtų būti nekvestionuojamas: nuo 2016 metų Adriano Oliva vadovauja Leono komisijai, mokslininkų grupei, dirbančiai ne tik šv. Tomo Akviniečio veikalų, bet ir kitų Viduramžių autorių tekstų vertimų, publikavimo ir tyrimų srityje (komisijos būstinė yra Paryžiuje). Dr. Aleksandravičius pateikia šio autoriteto interpretaciją.
Tomo Akviniečio mokymą homoseksualumo klausimu Oliva perskaitė taip (glaustai):
1. Homoseksualumas kyla ne iš žmogaus kūno, o iš jo sielos. Iš sielos kilę lytiniai veiksmai yra moraliai nepriekaištingi.
2. Homoseksualumas neprieštarauja žmogaus prigimčiai, jis yra konkretus, savitas žmogaus prigimties įgyvendinimas.
3. Homoseksualūs lytiniai santykiai, išgyvenami su meile, atitinka žmogaus prigimties įgyvendinimą ir negali būti laikomi nuodėmingais.
4. Esminis žmogaus seksualios prigimties pašaukimas – tarpusavio meilė, o ne vaikų gimdymas ir jų auklėjimas, kaip manyta iki šiol.
Dr. Aleksandravičius antrina Olivai ir daro išvadą: partnerystės įstatymas gali būti išvestas iš Tomo Akviniečio mokymo, o tiksliau – iš Olivos pateiktos Tomo minties interpretacijos.
Tačiau straipsnio autorius kai ko nepasakė. Pirmiausia Olivos knyga sulaukė tiek ordino brolių, tiek kolegų filosofų atsako. Tuoj po jos pasirodymo penki dominikonų autoritetai publikavo straipsnį, kuriame parodė šios interpretacijos nepagrįstumą. Kas tie autoritetai? Keturi iš jų – Popiežiškojo šv. Tomo, Angeliškojo Mokytojo, universiteto (Andželikumo) profesoriai – kun. Bernhardas Blankenhornas, ses. Catherine Droste, kun. Efremas Jindračekas ir kun. Thomas Josephas White’as, tomistinių studijų instituto pastarajame universitete direktorius, penktasis – tomistinių studijų instituto Vašingtone direktorius kun. Dominicas Legge.
Be to, per šešerius metus pasirodė eilė mokslinių publikacijų, kuriose dar sykį persvarstyti Olivos argumentai. Išvada, kurią pateikia tyrinėtojai, – ši interpretacija yra Tomo minties iškraipymas.
Po viso to kalbėti, kad Oliva atrado teisingą, autentišką Tomo Akviniečio doktriną homoseksualumo klausimu yra tikras nesusipratimas.
Uždusinti moksline argumentacija
Mokslinės polemikos dėl Olivos knygos dr. Aleksandravičius neatskleidžia. Tačiau jis pateikia moksliniam straipsniui artimą argumentaciją: vartoja metafizines bendrybės ir konkretybės sąvokas, svarsto sudėtingą Akviniečio kūno ir sielos principų skirtį, metafizinio principo modifikacijos klausimą, sveria kardinolo Kajetano indėlį į Tomo raštų tyrinėjimą ir t. t. Visa tai turėtų, matyt, „paskatinti permąstyti pernelyg kategoriškas pozicijas“.
Vis dėlto kuo remdamasis skaitytojas galėtų jas permąstyti? Autoriaus pateiktais argumentais? Kiek LRT portalo skaitytojų pajėgūs juos svarstyti? Juk tai sudėtingas, specifinio išsilavinimo reikalaujantis klausimas, kuriam reikia Tomo Akviniečio metafizikos, antropologijos, moralės filosofijos, galų gale teologijos išmanymo. Kiek Lietuvoje tokių žmonių? Net akademinėje terpėje tai – specifinės filosofijos istorijos temos, religijos ar filosofijos studijų programos geriausiu atveju joms skiria kelias paskaitas. O dr. Aleksandravičiaus svarstomi klausimai – vos kelių Lietuvos mokslininkų kompetencijos objektas. Todėl būtų sąžininga juos perkelti į mokslinį leidinį. Kai jie atsiranda LRT portale, kyla liūdnų minčių.
Kokia šio straipsnio užmačia? Skaitytojas randa du tikrai jam aiškius argumentus:
1. Šiandieninis tomistas autoritetas parašė rimtą knygą su rimtais argumentais;
2. Tomas Akvinietis – dar rimtesnis Bažnyčios autoritetas, šventasis – teigia kitaip negu šiandien moko Bažnyčia.
Šiuos du argumentus užantspauduoja straipsnio autoriaus mokslinė kvalifikacija. Taigi iš jų būtinai plaukia išvada: jei jau Bažnyčios autoritetai taip mano, oficiali Bažnyčios pozicija tikrai kažkuo negera, tad ji turėtų keistis. Po tokios argumentacijos neigti, protestuoti, laikytis savo nuomonės būtų žmogaus, nepajėgiančio būti atviram tikrovės tiesai, laikysena. Tik nemokša nesusipratėlis galėtų atsilaikyti prieš trijų autoritetų – Adriano Olivos, Tomo Akviniečio ir docento Povilo Aleksandravičiaus – argumentus.
Šis straipsnis Lietuvos kataliką prirėmė prie sienos. Juk dauguma Bažnyčios Magisteriumo argumentų prieš tos pačios lyties sąjungas yra grindžiama Tomo Akviniečio raštais. O jei Tomas pateisina homoseksualius santykius? Kas tada? Gavau daug laiškų ir žinučių iš bičiulių, kuriuos šis straipsnis pribloškė.
Tomas Akvinietis jį tikrai pavadintų netvarkinga veikla.
Akivaizdu, kad autoriaus intencija nėra kviesti diskutuoti. Jis neragina ieškoti tiesos, pateikdamas argumentus už ir prieš, teisingai nušviesdamas situaciją. Dr. Aleksandravičius rašo ne kaip mokslininkas, kuriam mokslinio sąžiningumo principas yra aukščiausias. Mokslinė argumentacija jo straipsnyje tėra dūmų uždanga, skirta nutildyti eilinius katalikus, savo poziciją išreiškiančius geriausiu atveju Katekizmo formuluotėmis. Atrodo, kad jam svarbu smūgiuoti – tendencingas problemos pateikimas ir sąvokinė ginkluotė, kuriai eiliniai katalikai pasipriešinti adekvačiais argumentais yra nepajėgūs. O svarbiausias tikslas – apginti partnerystės įstatymą ir išklibinti negatyvų daugumos katalikų Lietuvoje požiūrį į jį. Galiausiai daug ką pasako pasirinkta platforma – LRT, kuri jau tapo LGBT ideologijos ir jos programų įgyvendinimo tribūna.
Pabaigoje – sed contra[1] dr. Povilui Aleksandravičiui dėl kelių svarbiausių Tomo pozicijos punktų.
Mokslinė argumentacija aleksandravičiaus straipsnyje tėra dūmų uždanga, skirta nutildyti eilinius katalikus, savo poziciją išreiškiančius geriausiu atveju Katekizmo formuluotėmis.
Sed contra
Tomas Akvinietis nevartoja termino „homoseksualūs veiksmai“. Tokiems veiksmams apibūdinti jis vartoja lotynišką sąvoką sodomia ir apibrėžia ją kaip lytinę veikseną tarp dviejų tos pačios lyties asmenų, tiek vyrų, tiek moterų (ST II–II, q. 184, a. 11).[2] Tomas ne kartą teigia, kad sodomia yra netinkama moralės požiūriu ir prieštarauja prigimčiai: tai yra netvarkingi veiksmai (De Malo q. 15, a. 1), jie yra moralinis blogis (Super Isaiam, a. 4, 1), jie yra nuodėmė prigimčiai (SCG III, 122), jie prieštarauja prigimčiai (Super Isaiam, a. 4, 1, Super Sent., IV, d. 14, q. 2, a. 5, ST II–II, q.; 154, a. 11, c). Žvelgiant į Tomo mąstymą chronologiniu aspektu, matyti, kad tiek ankstyvuosiuose, tiek vėlyvuosiuose veikaluose jo pozicija homoseksualių veiksmų atžvilgiu išlieka tokia pati.
Tačiau savo knygoje Oliva ignoruoja šiuos Tomo Akviniečio tekstus. Jis susitelkia ties vieninteliu tekstu – ST I–II, q. 31, a. 7, kuriame svarstomas įvairių žmogaus patiriamų malonumų santykis su jo prigimtimi.
Tomas teigia, kad kai kurie veiksmai žmogui būdingi dėl tam tikro sutrikimo, ne dėl jo bendrosios prigimties. Šių veiksmų pagrindas yra pripratimas (consuetudo), ir tokie veiksmai tampa žmogui natūralūs. Pavyzdžiui, šlubuoti, jei koja pažeista.
Bet homoseksualumas – ne koja. Oliva teisingai nurodo, kad Tomas Akvinietis homoseksualumo polinkį priskiria ne kūnui, o sielai. Tai ir yra Olivos argumentacijos ašis. Jis Tomą interpretuoja taip: jei homoseksualumas įsišaknijęs sieloje, vadinasi, jis esmingas žmogui, ir jei žmogaus veikla pagal šį esminį polinkį siejasi su malonumais, o tai yra sielos malonumai, vadinasi, jie negali būti laikomi moraliai blogais.
Bet Tomas to nesako. Negana to, šiame tekste homoseksualių veiksmų troškimą jis aptaria kaip prigimties pažeidimo padarinį, o šiuos veiksmus gretina su kanibalizmu ir zoofilija. Ir nors Oliva atskiria homoseksualumą nuo kanibalizmo ir zoofilijos, Tomas to nedaro.
Norėčiau užbaigti mintimi, kurią radau šv. Tomo universiteto Hiustone profesoriaus Johno Skalko straipsnyje, analizuojančiame Olivos argumentus. Savo analizę jis užbaigia taip: „Kad ir kaip stipriai norėtume tinkamai mylėti savo brolius ir seseris homoseksualus, neturėtume Viduramžių tekste išskaityti to, ko ten paprasčiausiai nėra.“[3]
[1] Sed contra – taip Viduramžiais buvo žymima teksto dalis, kurioje autorius pateikia oponentui prieštaraujančius argumentus.
[2] Dera atkreipti dėmesį, kad šiandien sodomijos terminas vartojamas platesne reikšme negu jį supranta Tomas Akvinietis.
[3] Would Aquinas Support Homosexual Activity If He Were Alive Today? Heythrop Journal. Mar 2020, Vol. 61 Issue 2, p. 284.
