Gerbiamas Tomas Viluckas atvėrė šiemetinę advento temą, kuri man visuomet buvo labai svarbi ir, kaip sako žemaičiai, „prie širdies“.
Kaip ir viskas šiais karo Ukrainoje paženklintais metais, taip ir adventas pažymėtas ypatingu emociniu atspalviu. Bet viena, kas XXI-jame amžiuje nesikeičia metai iš metų – tai kasmet vis labiau įsisiautėjanti, triukšminga pramogų, žaidimų, juslinių malonumų reklama, vis mažiau bepaliekanti tylos dvasiai nurimti, išskleisti sparnus, pakilti aukščiau, pakilti „Dieve, arčiau Tavęs, arčiau Tavęs“…
Negalima nesutikti su T. Vilucko pastaba, kad „šiuolaikinė visuomenė yra smarkiai nutolusi nuo pradinės advento prasmės. Negana to, adventas praktiškai išsitrina iš žmogaus gyvenimo. Kai tik įžiebiamos Kalėdų eglės, prasideda Kalėdų šventimas. Dingsta laukimo, būsimos šventės atmosfera, o įmonėse ir darbovietėse kalėdiniai vakarėliai pradedami švęsti net neatėjus gruodžio mėnesiui. Kitaip tariant, vartojimų kultūra yra nuplovusi advento dvasią“.
Bet, kaip jau minėjau, ta dvasia vakarėlių šurmulyje skandinama ne pirmus metus. O nešokantys, nesiautėjantys vaikšto su klausimu ant kaktos: „Kas su mumis atsitiko? Kas su mumis darosi, Viešpatie?“
Tomas Viluckas bando mus, gyvenančius advento laukimu, paguosti: „Dievas, nors ir kartais atrodo nutolęs nuo mūsų, vis tiek yra teisingas ir įgyvendins teisybę”.
Neabejoju, kad Dievas teisingas ir galiausiai įgyvendins teisybę… Tačiau kažin kas nuo ko nutolo? Ar Dievas nuo mūsų, ar mes nuo Dievo?
Ar Dievas išėjo iš Bažnyčios ir laksto po parduotuves, godžiai pirkdamas viską, kas blizga ar atrodo skanu?
Ar Dievas išėjo iš Bažnyčios ir laksto po parduotuves, godžiai pirkdamas viską, kas blizga ar atrodo skanu?
Ar Dievas organizuoja varžytuves, kokio miesto, miestelio eglutė-karkasinė piramidė gražiausia?
Ar tai Dievas kaimyninėje krikščioniškoje šalyje, apsirėdęs gražiausiais liturginiais rūbais, laimina karius, siunčiamus į svetimą šalį žudyti ir žūti?
Ar Dievas skatina krikščionis, judėjus ar ateistus rinkti į valdžią, į Seimą, narkomanus, gėjus, lesbietes, nemokšas ir karjeristus, kad jie jauktų protus, priiminėtų sprendimus, kurie neišvengiamai atves prie tautos, davusios pavadinimą šitai valstybei, su(si)naikinimo?
Ar Dievas sodina už vadinamųjų derybų stalų suktus pinigų maišus, kad jie svarstytų ir spręstų, kas naudingiau, pelningiau: ar Ukrainos pergalė, ar Putino valdžios išsaugojimas?
Ne, Dievas nei nutolo, nei priartėjo. Jis yra ten, kur buvo, tebėra ir bus visada: čia ir visur.
Tik žmogus tolsta nuo Dievo. O toldamas dar ir skundžiasi: „Dieve, kur tu? Kur keliauji, Viešpatie? Kodėl mane apleidai?”
Kažin, ar girdi Dievas veidmainio klausimą? Ar atsakys jam?
Žmogus laukia. Adventas…
