Aną lapkritį, mus vėl atskyrus nuo Eucharistijos, kaimo parapijos kunigo paklausiau: „Kai jau niekas nebeateina, gal Mišių nebeaukoji?“ Jis kiek patylėjo ir atsakė: „Ar aš nebe kunigas? Žinoma, kad aukoju, bet paprastai tik dviese su zakristijonu. Kartais ateina vienas kitas parapijietis – dažniau moteriškės – pasiprašo išpažinties, Komunijos ar pokalbio, ir susitarus, kad ateitų prieš Mišias, dažnai jose ir pasilieka. Tad aukojame trise.
Aną dieną susitinku vieną parapijietį ir klausiu:
– Kaip gyvenate?
– Gerai gyvenu. O jūs, klebone?
– Ir aš gerai.
– Pailsėti galite, nes Mišios uždarytos?
– Ne, kasdien aukoju.
– O kam, jei niekas nebeateina?
– Kaip tai ‚kam‘? Kad jūs gerai gyventumėte..“
Kai Eucharistija yra Bažnyčios centras, uždarius jos šventimą, pasimatė kas iš dvasininkų yra kunigai, o kas valdininkai, kurie uoliai naudojosi nurodymais – jei Mišių negalima švęsti su žmonėmis, galima jų ir neaukoti. Ar ne dėl tokių kunigų – funkcionierių mus įspėjo popiežius Pranciškus, dar neseniai kalbėjęs Kauno arkikatedroje? Tačiau per visą šį, jau antrus metus tebesitęsiančios pandemijos laikotarpį, kai kurie mano draugai nė karto nepraleido sekmadienio Mišių, nes Eucharistijai ištikimi kunigai įprastu laiku Mišias aukojo. Jie nekvietė žmonių, nes toks buvo nurodymas, o, be to, daugelis, saugodamiesi nuo koronaviruso, ir nebūtų atėję. Bet tie ištikimieji kunigai Mišių metu durų neužrakindavo. O kodėl jie turėtų rakinti? Tad tie mažutėliai, kuriems gyvybiškai svarbi ne vien materiali duona, po vieną tykiai įeidavo ir atokiai stovėdavo su kaukėmis. Jie tikrai laikėsi kur kas didesnių saugumo reikalavimų, nei to paiso prekybos centrai, ir tai buvo prasminga.
Kas pasimatė? Jei žmonių nuo Eucharistijos neatskyrė net sovietmečio represijos, kaip nuo jos mus gali uždaryti patys vyskupai? Argi Eucharistija gali būti taip ilgai stebima vien ekrane? Įvyko skaudus dalykas – susvetimėjimas tarp kunigų ir vyskupų padidėjo, nes daugelis jų su kunigais nesitarė, drauge neieškojo galimai saugių sprendimų, nors tokių pavyzdžių jau buvo. Gal mūsų vyskupai net uoliau nei kiti laikėsi valdžios nurodymų, nors Bažnyčios teisė, ypač pasirašius konkordatą, ką dar sausio pradžioje patikino politologas Kęstutis Girnius, jiems leidžia tokius dalykus spręsti patiems ir ieškoti protingų sprendimų, tuo neatskiriant mūsų nuo Gyvenimo duonos. Jei popiežius Pranciškus būtų taip baiminęsis dėl didesnės ir visokios rizikos, o ne prašęs Dievo apsaugos irakiečiams, kad dėl jo vizito epidemija neišplistų, ši reikšminga ir tikėjimo drąsą liudijanti kelionė į Iraką nebūtų įvykusi.
Vėl rašau apie skaudžius dalykus be užuolankų, nes ne man vienai dėl to skauda ir rūpi, nors žinau, jog bus manančių, kad aš, kaip pasaulietė, neturiu teisės Bažnyčios „kritikuoti“, kai graikiškai kritikós reiškia nagrinėti, gebėti skirti dalykus, juos svarstant. Pasaulio katalikiškuose tinklapiuose aktualūs ir net skaudūs Bažnyčios klausimai jau seniai ir rimtai yra svarstomi. Gal todėl, visą tai patirdama, per didžiąsias šventes žiūrėjau Mišių transliacijas iš Vatikano, nes bent nedideliam skaičiui tikinčiųjų jose dalyvaujant, kitoks buvo ir mano „dalyvavimas“ internetu matant Bažnyčią kaip ecclesia – surinkimą. Kai popiežius Pranciškus atšaukė šventojo Petro bazilikoje kunigų Mišias, prie daugybės altorių daugelį metų aukotas pavieniui, pabrėždamas, kad Eucharistija negali būti jų privatus dalykas, dabartinė jos tvarka Lietuvoje man pasirodė labiau abejotina.
Ir jau visiškai neadekvati ji pasimatė per pastarąjį laikotarpį Vilniaus arkivyskupijoje. Formali priežastis uždarymui buvo tarytum aiški, nes Vilnius ir jo apskritis dėl didesnio sergamumo pateko į „juodąją zoną“. Tačiau, skaudžiai paradoksalu, kad sprendimas uždaryti Mišias buvo priimtas ne diena vėliau, bet nuo pat Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai iškilmės – kai Bažnyčia švenčia Marijos nuolankią drąsą ištarus Dievui fiat, suprantant, jog tuo ji rizikavo net būti užmušta akmenimis.
Tačiau didesnis paradoksas yra tai, kad kai kurios Vilniaus bažnyčios savo internetiniuose puslapiuose skelbia, o kitur parapijiečiai ir taip sužino, jog tam tikromis valandomis žmonėms yra galimybė priimti Šventąją Komuniją. Neretai tas daroma pusvalandį prieš Mišias ir įprastu būdu: ateina kunigas su kauke, apipurškęs dezinfekantu rankas, ir dalina Komuniją vorele prieinantiems pasauliečiams. Po to jie išvaromi, durys užrakinamos, ir kunigas drauge su zakristijonu ar patarnaujančia vienuole aukoja Eucharistiją vieni.
Taigi, kas vyksta? Mes negalime joje dalyvauti net sėdėdami vienas nuo kito dideliu atstumu, bet Komunija, kaip pati „nesaugiausia“ Mišių dalis, atskirai yra duodama. Suprantu, kai man ją atneša tuomet, kai negaliu į Mišias vykti dėl savo ligos. Bet kodėl labai ribojant dalyvių skaičių, kai bažnyčioje mūsų būtų tikrai nedaug, kai yra galimybė ateiti anksčiau arba net internetu užsiregistruoti, kad patektum tarp „įleistųjų“, mes vis vien negalime dalyvauti Eucharistijoje? Juk yra kunigų, kurie praktiškai paliudijo itin saugias jos galimybes, kas pvz. rudenį buvo Vilniaus Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčioje, pas brolius dominikonus ir gal kur kitur, kai Mišių dalyviai likdavo savo atokiose vietose, o prieš Komuniją prie kiekvieno jų prieidavo zakristijonas dezinfekuoti rankas, ir tik tuomet ją nešdavo kunigas. Kokie yra vyskupų motyvai dėl saugumo tartis ne su kunigais, bet su valdininkais, kuriems Eucharistija kaip Gyvenimo duona nieko nereiškia, tačiau jie nekelia tų pačių saugumo reikalavimų kitokio maisto bei alkoholio pardavėjams?
Vilniuje jau antros Velykos buvo švenčiamos už uždarų durų, atėjo ir Dievo Gailestingumo sekmadienis… Jau šilta, ir būtų galima Mišias rengti saugiai šventoriuje ar panašiu būdu, o žmonės dėl to apsidžiaugtų. Visą savaitę girdėjome Jėzaus žodžius apaštalams „Nebijokite“, tad kodėl jų įpėdiniai Lietuvoje taip bijo, kad labiau klausosi žmonių, nei Dievo? „Išmokome nešioti kaukes, kad saugotume save…“
Visą savaitę girdėjome Jėzaus žodžius apaštalams „Nebijokite“, tad kodėl jų įpėdiniai Lietuvoje taip bijo, kad labiau klausosi žmonių, nei Dievo?
Valdžia mus saugojo griežtais ribojimais, bet kažkodėl sergamumo lygis šį pavasarį vis didėjo. Daug nežinios ir klausimų, o ypač mirties akivaizdoje, bet vieną jų žmonės išgyveno itin skaudžiai dėl tų, kurie ligoninėje negalėjo atsisveikinti nei su artimaisiais, nei priimti Susitaikinimo sakramento.
Tad savęs klausiau kodėl Bažnyčiai tas neparūpo, nors taip gražiai ji kalba apie gailestingumo darbus? Pažįstu kunigą, kuris apsivilkęs „skafandru“ ne kartą ėjo į Reanimacijos skyrių, kur žmonėms to labai reikėjo. Tačiau jo vieno didžiulei klinikai tikrai buvo maža, todėl gydytojai ir slaugytojai paklausdavo, ar kunigai bijo rizikuoti labiau nei jie, dirbantys su daugeliu mirštančiųjų ir ne vieną kitą valandą? Juk žinome iš Bažnyčios istorijos, kad marų ir didžiųjų epidemijų metu bažnyčios nebuvo uždaromos, ir ne vienas dvasininkas ėjo pas ligonius ir netgi raupsuotuosius, pats tam apsispręsdamas. Gal tuomet jie geriau suprato dvasinės pagalbos svarbą ir taip labai nesibaimino dėl savo kailio, nors šiuolaikinės medicinos galimybių tuomet nebuvo?
Tačiau Geroji žinia, jog Dievas mūsų nepalieka, toliau skleidžiama, bet šį kartą liudijama ir nešama labiau per pasauliečius. Gal karantino apribojimai, neleidžiantys blaškytis po restoranus ir pramogas, gal ligõs ir net mirties akivaizda, apnuoginusi mums egzistencinius klausimus, o gal dar kas nors atskleidė, jog žmogaus širdies poreikis gilesniems dalykams vis tik yra, ir todėl jis gerokai išaugo. Į ALFA kursus nuotoliniu būdu, įvairius paskaitų ciklus apie tikėjimą, Bažnyčią, žmogų ir Dievo veikimą kasdienybėje užsirašo daugiau žmonių, nei rinkdavosi tuomet, kai pandemijos nebuvo. Jų troškimas bei skaičius stebina, nes registruojasi ir dalyvauja net tie, kurie gyvena svetur, kažkaip susirasdami šias galimybes. Tai liudija Bažnyčios gyvybę bei potenciją, kuri pasireiškia didesne pasauliečių bei vienuolių iniciatyva – pastangomis tų pakrikštytųjų, kurie palengva atpažįsta ir savo atsakomybę Bažnyčioje bei imasi jos.
Tad vėl iškyla klausimas, ar ne Šventoji Dvasia veda ir byloja Bažnyčiai, jog laikai keičiasi? Gal karščiau ir džiugiau melskimės bei dar drąsiau angažuokimės, kad atsibustų ir tie, kurie gyvena „po senovei“.
