Tiek daug įvykių sukasi paskutinius metus mūsų visuomenėje, kad nespėji visko dorai suvokti.
Valdžioje esančių, priimančių sprendimus bei jiems atstovaujančių žmonių sprendimai, veiksmai ir komunikavimas vis dažniau kelia sumaištį galvoje, ir kiek matosi, vis didesnėje visuomenės dalyje.
Vis dažniau ir garsiau kalbama apie šių sprendimų pasekmes – susiskaldžiusią visuomenę.
Iš karto noriu pataisyti, kad ne „susiskaldžiusi visuomenė“, bet „suskaldyta visuomenė“. Pati visuomenė nesusiskaldo. Ją suskaldo vienoki ar kitokie veiksmai tų, kurie turi galią priimti sprendimus.
Pati visuomenė nesusiskaldo.
Tai, kas vyksta dabar yra pasekmė – pasekmė valdžios veiksmų iki sprendimo, patys sprendimai ir veiksmai po sprendimo. Sprendimai gali būti geri ar klaidingi, tačiau veiksmai po sprendimo priėmimo dažniausiai ir yra suskaldymo priežastis. Priėmus klaidingą sprendimą, galima tai pripažinti ir jį taisyti. O galima užsispyrus tvirtinti, kad sprendimas buvo labai geras ir kaltinti kitus, kurie nesupranta tokių genialių sprendimų, savo komunikaciją nukreipiant į priešų paiešką, „etikečių“ uždėjimą jiems ir atribojimą jų nuo savęs.
Šiandien pakalbėsiu apie vieną veiksmą po priimtų sprendimų, prisidėjusį prie to suskaldymo, t. y. naujai sukurtas žmonių skirstymo kategorijas.
Anksčiau atliekant apklausų tyrimus, demografinių charakteristikų (apibūdinančių žmogų, kuris atsako į klausimus) bloke klausimai būdavo gan paprasti ir suprantami atsakinėjančiam: „Lytis“ (vyras arba moteris), „Amžius“, „Gyvenamojo vieta“, „Išsilavinimas“, na ir dar kelios kategorijos pagal tyrimo kontekstą.
Tačiau dabar politikų ir juos palaikančių asmenų komunikacijoje atsirado kitos kategorijos, kurios atliekamų tyrimų kontekste įgauna naujas demografinės charakteristikos sudedamąsias dalis: „Vakseris – antivakseris“, „GP turintis – neturintis”, „Edukuotas -plokščiažemis“, „Lietuvos žmogus – jedinstvenikas“, „Elitas – vatnikas“, „basakojis“ – „apsiavęs“, „Kremliaus agentas – patriotas“, o kur dar skirstymai pagal automobilio modelio turėjimą – „Šaranai“, o tos keistos lytys: „Kintalytis“, „Keistalytis“, „Okeanidė“ ir kt.
Lengva ranka, o tiksliau liežuviu, dėl vieno poelgio ar frazės, žmogus pervedamas iš „aukštesnės“ kategorijos į „žemesnę“ su visomis to pasekmėmis – niekinimu, apšaukimu priešu, nematymo vertu kalbėtis, gręsiančiu atleidimu iš darbo ir t. t.
Svarbiausia, kad dalis žmonių, su kuriais tenka bendrauti, labai lengvai sugeba paaiškinti kas kokiai kategorijai priklauso. Man tai taip lengvai nesigauna. Nes niekad neskirsčiau žmonių (ir nesiruošiu to daryti ateityje) būtent pagal tokias kategorijas.
Vis tik žvelgiant į tokius pokyčius socialiniame išsluoksniavime, vis dažniau galvoje kirba klausimas, o aš kas toks esu dabarties Lietuvos kontekste?
Vis tik žvelgiant į tokius pokyčius socialiniame išsluoksniavime, vis dažniau galvoje kirba klausimas, o aš kas toks esu dabarties Lietuvos kontekste?
Vardas ir pavardė, darbovietė ir pareigos darbovietėje jau nėra tokios svarbios. Daug svarbesnės tapo kitokios kategorijos.
Pabandžiau paanalizuoti, kaip aš save apibūdinčiau pagal kelias naujas demografinės charakteristikos kategorijas.
Lengviausia (bent man taip atrodė pradžioje) buvo nustatyti savo lytį – vyras. Tačiau, įvertinę visas tas 72 lytis, suabejojau, pagalvojau, kad man įdomios graikų mitologinės būtybės, pavyzdžiui, kiklopai, Minotauras, taip pat labai gražios vaikystės filmukuose buvo Sirenos, kai viliojo Odisėją. Dar vaikystės filmuose kažkodėl simpatizuodavau raganoms… Hmmm… Tai gal aš tikrai kažkuris iš jų ir esu? Bet buvo gyvenime atvejų (kai gyvenimo aplinkybės prispaudė), kai norėjosi vilku staugti? Tai gal aš šiek tiek ir Vilkolakis? Na gerai, tiek to. Tegul būsiu, vis tik, vyras (bent šiandien).
Minotauras / Wikipedia nuotr.
Mano amžius irgi kaip ir aiškus – gimimo data man žinoma, skaičiuoti moku. Apskaičiavau. Kur gyvenu irgi žinau.
Bet toliau, jau sunkiau. Kad ir kaip norėjau, niekaip savęs negalėjau priskirti „Edukuotiems”. Formalus išsilavinimas lyg ir kužda, kad turėčiau būti edukuotas. Tačiau dabar tai nėra svarbus kriterijus. Dabar edukuotas tu ar ne, parodo kiek aklai tu vykdai sprendimus tų, kurie yra valdžioje, ir ar užsidėjęs rėmelį feisbuke.
Mano tas kvailas noras galvoti savo galva kapstytis skirtinguose moksliniuose šaltiniuose, abejoti, kelti klausimus, pagaliau – pačiam priimti sprendimus ir už juos atsakyti nekaltinant kitų, pripažinimas, kad nežinau galutinės nekintančios tiesos – aiškiai rodo, kad esu „Plokščiažemis“. O dar feisbuke nesu užsidėjęs rėmelio „Edukuotas“ (na nelimpa jis man ir nieko negaliu padaryti). Man labai gaila, bet deja, pagal dabartinius skirstymo kriterijus, niekaip neprisitraukiu iki edukuoto.
Dabar ar esi Lietuvos žmogus, priklauso ne nuo to, kas parašyta tavo dokumentuose…
Kitas skirstymas – ar aš Lietuvos žmogus? Dokumentuose parašyta: pilietybė – Lietuvos Respublikos. Tautybė – lietuvis. Kaip ir aišku, bet čia senas skirstymas. Dabar ar esi Lietuvos žmogus, priklauso ne nuo to, kas parašyta tavo dokumentuose, bet nuo to, kaip elgiesi vienam ar kitam mitinge, pritari ar nepritari, ką pasako esantys valdžioje.
Esu kaip ir Lietuvos žmogus, nes nebuvau tam garsiam Sausio 13-osios minėjime. Bet žiūrėdamas į žmones tame mitinge „pagavau” nesąmoningai save galvojant, kad kai kurių kalbančių žmonių aš irgi būčiau neklausęs.
O dar juk, žiūrėdamas Pasaulio galiūnų varžybas palaikydavau Žydrūną Savicką, (kuris iš karto buvo priskirtas prie ne Lietuvos žmonių), ir ne tai, kad palaikydavau – didžiavausi, kad turim Lietuvoje tokį galiūną.
Galiūnas Žydrūnas Savickas proteste prie Seimo Sausio 13-ąją / BNS nuotr.
O Mindaugas Puidokas, su kuriuos dirbome viename universiteto fakultete, ir visai tvarkingai pabendraudavom? O prof. E. Vaitkus, kurio įžvalgas, dėl šaltinių įvairovės, kartais paklausau?
Prieš kitus žmones buvusius tame susibūrime, kaip asmenybes irgi neturiu nieko prieš. Dalis valdančiųjų sprendimų man nepatinka, jiems nepritariu. Taigi manau, jog turintys galią nuspręsti, kuriai kategorijai žmogus priklauso, priskirtų mane prie ne Lietuvos žmonių (labai jau stiprios tos mano aukščiau išvardytos „nuodėmės“).
Basakojis aš ar apsiavęs? Hmmm… Šiaip vaikštau su batais. Bet, pritariu tokiai dėmesio atkreipimo formai. O ką mamoms reikėjo daryti, kai niekas iš valdžios (Lietuvos) žmonių nekreipė dėmesio į jas, kai kreipėsi paprastai?
Demokratinėje visuomenėje vienokios ar kitokios nesmurtinio protesto formos turėtų būti nesmerkiamos, nesišaipoma iš jų, ypač jei kitaip nepavyksta „prisibelsti“ paprastuoju būdu.
Demokratinėje visuomenėje vienokios ar kitokios nesmurtinio protesto formos turėtų būti nesmerkiamos, nesišaipoma iš jų, ypač jei kitaip nepavyksta „prisibelsti“ paprastuoju būdu. Tiesą pasakius, ir tų „basakojų“ reikalavimai ir pageidavimai man visiškai suprantami. Jokio kriminalo aš tame nematau, netgi pats norėčiau gauti atsakymus iš valdžios žmonių į jų keliamus klausimus (tik nepulkite jei galite manęs, nes ankstesnėje kategorijoje jau įrodžiau, kad esu „plokščiažemis“, būkite atlaidūs). Taip kad esu kaip ir „basakojis“ savo supratime.
Na, kas liečia „Šaraną“, tai taip jau susiklostė, kad automobilį pirkau kito gamintojo ir kito modelio. Čia man netinka. Nors esu važiavęs ir VW „Sharan“, automobilis kaip automobilis, nieko prieš neturiu. Uffff… (nors vienas pliusas).
Ir dar viena kategorija – elitas aš ar vatinkas? Nebuvau žurnalo „Žmonės“ ar „Stilius“ viršelyje. Nesėdu išgėręs prie automobilio vairo. Nebuvau nei vienoje TV laidoje, kurioje liaupsinama viena tiesa ir viena partija. Nerašiau nei vienai valdžiai ditirambų ir nežeminau bjauriausiais žodžiais kitaip mąstančių.
Iš priskiriamų „elitui“ žmonių, pažįstu asmeniškai tik du žmones, bet ir su jais paskutiniu metu bendravimas kažkodėl nutrūko. (Ech, tas Šaras leptelėjo „ne į temą“ ir buvo greitai išspirtas iš „elito“, būčiau tris žmones pažinojęs. Nes šitas tai bendrauja su manim kaip bendravęs iki dabar. Būtų man pliusas šioje kategorijoje). Taip, kad ir šioje kategorijoje, deja, esu visiškame „dugne“.
Taigi, apibendrindamas savo savianalizę, galiu teigti, kad pagal dabartinį skirstymą, esu needukuotas, plokščiažemis, basakojis ne Lietuvos žmogus. Kažkaip liūdna pasidarė, apie save galvojau geriau…
Aišku, aš čia šaržavau. Bet matant kaip lengva ranka žmonės yra skirstomi ir perskirstomi į mano minėtas kategorijas, kaip buvę mūsų valstybės pasididžiavimu piliečiai, išgarsinę Lietuvą daugiau nei visi dabartinio Seimo nariai kartu sudėjus, vien todėl, kad pasakė tai, ką galvojo, nuvažiavo ten, kur tuo metu norėjo nuvažiuoti, pabandė atkreipti dėmesį į jiems svarbias problemas taikiomis formomis, yra pasmerkiami ir nurašomi net iki to, kad pavadinami „ne Lietuvos žmonėmis“.
Ima didelis noras pasakyti, aš su jumis – needukuotais, plokščiažemiais, basakojais – aš lygiai toks pats kaip ir jūs…
P. S. Galima sakyti, kad veiksmai ir komunikacija yra dvipusė. Taip, sutinku. Nepatinka man tie pravardžiavimai ir valdžioje esančiųjų, labai nepatinka. Vaikiškai atrodo. Tačiau kamuoliukas visada yra valdžioje esančių žmonių rankose. Jie ir jų žiniasklaidos ruporai užduoda bendravimo toną.
Išmintingi, brandūs vadovai geba užbėgti įvykiams už akių, parinkti tinkamas komunikavimo priemones ir formą, pasirinkti tinkamus patarėjus. Tam reikia girdėti ne tik save ir liaupsinančius veikėjus, bet ir kitą pusę, t. y. ne tik kalbėti vienas kitam, bet ir gebėti susikalbėti vienam su kitu.
O susikalbėjimui, visų pirma, būtina sąlyga – noras susikalbėti ir, kaip sakė prezidentė D. Grybauskaitė – „patraukti, arba bent jau prilaikyti kuriam laikui, savo skalikus“, kurie yra vieni iš svarbiausių žmonių skaldymo ir etikečių užklijavimo veikėjai. Tuomet jau būtų galima žengti ir kitus žingsnius.
