Prieš kurį laiką skaičiau straipsnį viename iš internetinių portalų apie įvykusią automobilio avariją, kai nebrandus asmuo (turintis brandos atestatą), nesuvaldęs automobilio, dideliu greičiu rėžėsi į medį. Avarijos pasekmės – žuvę ir suluošinti automobiliu važiavę jo draugai. Vietiniai gyventojai apkaltino medį, pavadindami jį „medžiu žudiku“, sakydami, kad kelininkai turi jį kuo greičiau nupjauti.
Kitame panašaus pobūdžio straipsnyje radau „posūkį žudiką“, kadangi nebrandžios asmenybės (turinčios brandos atestatus), pasak vietinių gyventojų, dažnai nulekia nuo kelio tame posūkyje (aišku, visiškai nepaisydamos kelio ženklų), ir jau yra buvę labai nelaimingų avarijų pasekmių.
Stebiu sujudimą po matematikos valstybinio egzamino (specialiai nevadinu jo brandos egzaminu, nes jokios asmenybės brandos jis tikrai nematuoja) ir matau didelį norą surasti „žudiką“, kuris kaltas dėl to, kad beveik 35 procentai mokinių neišlaikė egzamino, ir jį, kaip tą medį, „nupjauti. Ministrė griežtai pareikalavo atlikti analizę ir rasti „medį žudiką“ (neabejoju, kad labai greitai jis bus rastas ir pateiktas ministrei „nupjovimui“).
Vienas iš žmonių, laikančių save švietimo ekspertu, „iš akies“ nustatė, kad „medis žudikas“ yra NŠA (Nacionalinė švietimo agentūra) ir tie, kurie ruošė užduotis, nes jie užkirto kelią mokinių mokymuisi universitete. NŠA specialistai puolė aiškintis, kad užduotys buvo labai lengvos, ir jie jokiais būdais nesutinka būti tais „medžiais“, kuriuos reikia pjauti.
Ministrės politiniai oponentai „medį žudiką“ mato ministrėje, nes „ji jau turėjo pakankamai laiko sutvarkyti švietimo sistemą“. Dar kiti sako, kad „mokytojai“ ir yra tikrieji „žudikai“, nes juk jie neišmokė tų vaikų.
„Žudikų“ paieškos tęsiasi.
Suprantu atskirų subjektų norą susidoroti su ministre, NŠA ar kažkam neįtikusiais mokytojais. Suprantu politikus ir šiaip pigaus (ar brangaus) populiarumo siekiančius asmenis. Jie pasirinko „tinkamą“ taktiką – surasti kaltą. O jei dar pirmas tu jį surasi, tai iš viso būsi „ant bangos“. Žmonės linkę priimti sprendimus emociškai.
Tačiau tie, kurie dirba daug metų švietimo srityje ir mato visas jo bėdas ir džiaugsmus „iš vidaus“, supranta, kad prie to, kas įvyko (nors, tiesą pasakius, nematau aš čia didelės bėdos) buvo eita daug metų, ir tai lėmė ne viena priežastis. Ir ne ministrė, ne NŠA ir ne mokytojai čia kalti. Švietimo sistemoje, konkrečiai mokyklose, niekas neįvyksta per vieną dieną, per vieną dieną ir neišnyks, net jei ir rasime kelis „medžius-žudikus“. Tos problemos kaupėsi ir sisteminiame, ir mokyklos, ir socialinės aplinkos lygmenyse.
Švietimo sistemoje, konkrečiai mokyklose, niekas neįvyksta per vieną dieną, per vieną dieną ir neišnyks, net jei ir rasime kelis „medžius-žudikus“.
Mano nuomone, mes jau senokai atsilikome mokymo(si) proceso organizavimo srityje. Kalbame apie žinių visuomenę, kalbame apie mokymosi paradigmą. Tačiau realiai, mes švietimo sistemoje kai kuriose srityse taip ir likome industrinės visuomenės lygmenyje (o kai kur – gal ir agrarinės). Ne tik mąstymo, organizavimo, bet ir veikimo prasme. Atskiri mokytojai veikia mokymosi paradigmoje, bet sistemiškai to nėra nei kvapo.
Pripažinkime tai ir pradėkime pagaliau judėti link to, kad gražūs žodžiai ir veiksmai derėtų. Aišku, tas kelias nebus trumpas ir labai greitas.
Aš labai trumpai parašysiu kelis, mano manymu svarbius veiksnius.
Visų pirma, mes turėtume ne tik žodžiais, bet realiai, pripažinti tai, kas yra svarbu žinių visuomenėje ir mokymosi paradigmoje – asmenybės unikalumą ir poreikius. Ir ne tik pripažinti, bet taip ir veikti. Ar tikrai reikia mokykloje visus mokyti to paties? Kodėl mes bijome švietimo sistemoje pasakyti, kad yra skirtingų mokymosi poreikių ir galimybių mokiniai? Kodėl mes bijome įvesti, kad ir trijų lygių mokymą(si)? Mokiniai su tėvais patys tegul pasirenka savo karjeros trajektorijas, o tuo pačiu – ir kokiame lygyje jie mokysis. (Aišku, čia atsiveria didelės darbo su tėvais erdvės).
Pirmame lygyje besimokantys galėtų laikyti pirmo lygio valstybinius egzaminus, kurie atveria kelią stoti į aukštąsias mokyklas, o antrame lygyje besimokantieji laikytų antro lygio valstybinius egzaminus – jų karjeros trajektorija suka link profesinio mokymo.
Mokykloje turi veikti tiltų perėjimų sistema, kai mokiniai, kurie nededa pakankamai pastangų, du kartus per metus keliauja į antrą lygį, o iš antro lygio du kartus per metus mokiniai gali pakilti į pirmą lygį. Palikime teisę tėvams ir mokiniams patiems spręsti karjeros trajektorijas.
Dar kartą noriu pasakyti, kad ne universitetinis išsilavinimas nulemia gyvenimo sėkmę. Kam mes tuos vaikus per prievartą norime sugrūsti į universitetus? Kad žurnalas „Reitingai“ gerai įvertintų?
Kam mes tuos vaikus per prievartą norime sugrūsti į universitetus? Kad žurnalas „Reitingai“ gerai įvertintų?
Trečiame lygyje mokytųsi vaikai, negalintys mokytis nei pirmame, nei antrame lygmenyse, ir su jais būtų dirbama pagal specialias programas.
Antra, jei mes kalbame apie mokymosi paradigmą, tai meskime iš galvos tą „mokytojas išmokė ir neišmokė“. Mokymosi paradigmoje mokytojo vaidmuo labai aiškiai pasislinkęs nuo „išmokytojo“ į mokymosi organizatoriaus. Sudarykime sąlygas mokytojui tapti „mokymosi organizatoriumi“, o mokiniams – mokytis mokykloje.
Trečia. Jei mes tikrai norime veikti mokymosi paradigmoje, sukurkime aplinkas, palankias mokymuisi. Dabartinės klasės daugumoje mokyklų yra tik minimaliai arba visai nėra pritaikytos mokymosi paradigmai.
Ketvirta – na, atsisakykime pagaliau industrinės visuomenės atradimo – 45 minučių pamokos – ir organizuokime mokymosi procesą mokymosi erdvėse. Industrinėje visuomenėje, kai vyravo mokymo paradigma, ši pamokos forma buvo optimali. Mokymosi paradigmoje tai yra visiška atgyvena. Užjaučiu mokytojus, kuriems 45 minučių pamokoje tenka siekti pamokos tikslų, kai klasėse sėdi skirtingų mokymosi poreikių ir motyvacijos mokiniai.
Parašiau trumpai tik kelis, mano manymu, svarbius aspektus, į kuriuos švietimo politikams verta atkreipti dėmesį.
O visiems, kurie nori čia pat ir dabar nukirsti „medį žudiką“ (ministrę, NŠA, mokytojus…) siūlau atvėsti – nukirtę jūsų atrastą „medį“ problemos neišspręsite (juo labiau, kad problema ne „medyje“), nors trumpalaikį populiarumą ir įgysite. Švietimo sistemoje tokie dalykai neįvyksta per vieną dieną, per vieną dieną ir nedings…
Aišku, galima eiti ir kitu keliu – dar palengvinti egzamino užduotis (kad nei vienam mokiniui neužkirstumėme kelio stoti į universitetą), ir kitais metais nereikės ieškoti „medžio“.
