Teroristai yra civiliai.
Tai sugalvojau ne aš. Pagal visas nacionalinio saugumo politikos dogmas kova su terorizmu yra kovos su vadinamu organizuotu nusikalstamumu dalis. Kodėl su tais teroristais ne taip viskas paprasta?
Teoriškai sakoma, kad terorizmo grėsmės mažinimo procese gali (ir privalo) būti naudojami trys priemonių „kompleksai“.
Pirma – žvalgyba ir agentūrinis darbas. Teroristinės organizacijas sudaro žmonės, kuriuose sunku atpažinti, organizacijos vykdo savo nusikaltimus be įspėjimo, tad, norint žinoti, „kas ir kada“, reikia turėti informatorius teroristų tarpe, rinkti žinias apie jų planus. Tai ne šiaip sau scenos iš „trilerinių“ filmų, tai tikrovė. Saugumo struktūros visada dėjo daug pastangų ir savotiškai aukojo savo agentus tam, kad jie taptų pasitikėjimo verti teroristėse gaujose. Dar Šaltojo karo metais taip buvo sekamos organizacijos Jungtinėje Karalystėje, Ispanijoje, Italijoje, Vokietijoje ir kitur. Ne visi teroro aktai buvo užkardyti, bet jų būta kur kas mažiau nei planuota. O ir teroristinėms organizacijoms gyvenimas dėl to tik sunkėjo. Daugelis pasaulyje buvo įsitikinę, kad Izraelio žvalgyba veikia nepriekaištingai – sėkmingų operacijų sąrašas įspūdingas. Tačiau šį kartą įvyko kažkas, ko ji nežinojo, ar žinodama neįtikino politinės vadovybės, kad jų informacija yra tiesa. Tokie dalykai taip pat nutinka, kartais sunku patikėti, kas neįtikėtina.
Antra – terorizmo finansavimo šaltinių naikinimas. Terorizmas kai kuriais aspektais yra santykinai nebrangus karas prieš valdžią. Nedidelė grupelė nusikaltėlių verčia mobilizuoti saugumo užtikrinimui nemažą kiekį žmonių, kainuoja ne tik jų darbas, bet taip pat įranga. Terorizmo prevencijai mokame mes visi. Pavyzdžiui, pirkdami lėktuvo bilietą sumokame ir už nelabai malonią procedūrą prie metalo detektorių… Bet teroristams konspiracija, nelegalus ginklų įsigijimas ir kiti dalykai taip pat nepigūs. Praeitame šimtmetyje kai kurios organizacijos gaudavo lėšų tiesiog plėšdamos bankus ar sukčiaudamos akcijų rinkose. Dabar pinigai plaukia sudėtingomis schemomis kartais tas finansavimas yra visai netiesioginis, žodžiu, sudėtinga, bet užtvanka finansavimui – gera priemonė „marinti badu“ potencialius nusikaltėlius. Ar žinome, kas „maitina“ Gazos teroristus. Nemaža dalimi žinome, bet dėl politinių motyvų to nestabdome.
Trečia – teroristų „atskyrimas“ nuo visų likusių civilių. Bene sunkiausias uždavinys. Sakoma, kad teroristai lengvai tampa „nematomi“, lengvai „ištirpsta“ tokiose bendruomenėse, kurios juos remia. Jie yra laikomi veikiau kovotojais už bendruomenės teises nei nusikaltėliais, jie randa „saugius namus“, jie gali ramiai slėptis už savo šeimų ar draugų. Praeityje yra pavykdavę teroristus izoliuoti nuo visuomenės. Pavyzdžiui visokios ten „raudonosios brigados“ nebuvo labai populiarios visuomenėje, britai su airiais buvo sutarę, kad airius „atstovaujantys“ teroristai yra visų pirma teroristai, o ne airiai… Gazoje „vaizdelis“ kitoks, kiek nekaltais laikytume jos gyventojus, teroristai jų tarpe tikrai jaučiasi saugiai. Tačiau mūsų politiniai įsitikinimai verčia deklaruoti, kad visi ten yra nekalti, kol neįrodyta kitaip.
Visa tai ką čia paskiau, jei pajutote, paženklinta politikos antspaudu. Politikai turi teisę pasakyti, kad netiki žvalgyba, nemano, kad „nekaltas“ verslas yra kaltas, gaili „paprastų žmonių“. Jie tam ir yra… bet jų paklydimų kaina didelė.
Suprantu, kad frazė „karas prieš terorizmą“ daugeliui mūsų yra tokia pat tuščia, kaip „kova už taiką“ ar „karas su kolorado vabalais“. Tiesiog frazė. Saugumo politikos teisyne visiškai kitaip. Karas reiškia, kad terorizmą, kaip reiškinį mes perkeliame iš civilinio lygio į karinį. Tada jau nebe aukščiau minėti metodai, o karinės priemonės naudojamos kovai su šia grėsme. O jeigu tai karas, tai galioja ne „taikaus gyvenimo“, o karo meto įstatymai. Viskas kiek kitaip. Beje, taip jau buvo. Amerikiečiai kare prieš terorizmą buvo pakeitę visą Afganistano valdžią, prieš teroristine pripažinta „Islamo valstybę“ taip pat naudotos karinės priemonės. Tad Izraelis čia gali aiškiai pasakyti, karas yra karas… o ne kokia nors „speciali karinė operacija“. Ir turi visas teises kariauti dėl savo valstybės išlikimo.
Ne paslaptis, kad dauguma Gazos gynėjų nori, kad viskas čia atrodytų kaip „įgaliojimų viršijimas“ taikiame gyvenime, jie protestuos ir net labai. Bet žiniasklaidoje kažkur pasirodė senais laikais buvusios Izraelio premjerės citata, skambant maždaug taip: „Geriau gauti protesto notą negu užuojautos telegramą“.
Tačiau ne visi tiki (ir tam yra pagrindo), kad karinė pergalė išspręs islamo terorizmo klausimą visam laikui. Ne taip viskas paprasta ir mes čia nesame be kaltės. Islamą mes vertiname dažniausiai (o politikai beveik visada) iš savo europietiško pažinimo „varpinės“, nesigilindami, kaip jie patys save supranta. Mus manome, kad jeigu jie nenori gyventi mūsų siūlomoje liberalioje visuomenėje, kad kažko nesupranta, nesupranta, kad liberalus pasaulis yra universalus laimės pasaulis. Iš tikro mes turime suprasti, kad mūsų „universalios vertybės“ nėra universalios.
Techniniai laimėjimai nepanaikino jokių civilizacinių priešpriešų. Serbai su Bosnijos musulmonais ir kroatais nėra didesni draugai, net jei jiems uždėtas „taikaus sambūvio“ apynasris. Ukrainos karas, kaip jis bepasibaigtų, nepasibaigs tarpusavio meile. Gazos „valymas“ skaudus procesas, bet ar tikrai jausimės išvalę, kai niekas nebešaudys. Diskusijose apie Gazą šiuo metu matosi daug desperacijos. Viena vertus suprantama, kad jei norime ten įgyvendinti savo tvarką, tai „Kartagina turi būti sunaikinta“, jei nenorime jos naikinti turime pripažinti, kad mūsų universalios vertybės nėra universalios ir jas primetinėdami „gimdysime“ naujus hamasus ir talibus.
Įdomus yra vienas George Friedmano pastebėjimas apie tai, kad šiandien žydų valstybė vardu Izraelis yra toks Vakarų Europos „inkliuzas“ Artimuosiuose Rytuose. Žydai savo prigimtimi ir pasak Švento Rašto yra Artimųjų Rytų tauta, tai kai tokia pasidarys, tada bus taika. O gal ir taip…?
