Yra toks lietuviškas pasakymas apie pasiklystančius tarp dviejų pušų. Anot liaudies išminties taip pasiklysta arba visiški žiopliai, arba tie, kurie nežino, kur eina. Ir jokia GPS sistema nepadės, – ji gali išvesti iš miško, bet iš dviejų pušų vargu ar išrinks tą tikrąją.
Pradėjau apie šią išmintį todėl, kad prieš kelias dienas dalyvavau dispute dėl Ukrainos ateities Europoje ir visos Europos ateities pasaulyje. Disputo eiga bei rezultatai ne šiaip sau priminė klaidžiojimą tarp dviejų pušų. Žymiai blogiau. Klaidžioti pasirodo šiandien kur kas įdomiau nei pasiekti tikslą, mat tas tikrasis tikslas reikalauja pastangų, o štai klaidžioti galima ilgai ir laimingai.
Žinia, politologų, politikų ir politikierių galvų, neapleidžia klausimas – kas gi yra tas XXI amžius, kaip jį suprasti, su kuo „valgyti“ ir kaip sėkmingai „suvirškinti? Buvo prirašyta ir tebėra rašoma apie kažkokį „Azijos amžių“ ar „Islamo amžių“, bet tų niekų vis mažiau… Šiandien rašinius apie XXI amžiaus esmę galima sudėti į dvi krūveles ar įsivaizduoti lyg dvi pušeles.
Taigi, viena pušelė – tai teiginiai, kad XXI amžius prasidėjo 2001 metų rugsėjo 11 dieną, kurią šią savaitę yra gera proga prisiminti. Islamo teroristams pavyko ciniškai gudriu būdu užpulti didžiausią NATO valstybę, sukelti globalų šoką ir net „aktyvuoti“ V-tąjį Vašingtono sutarties straipsnį, kurio logika remiasi visa NATO strategija. XXI amžiaus pradžia tad signalizavo, kad „istorijos pabaigos“, taikos ir demokratijos triumfo žygiai ir kitokios politikos atostogos baigėsi. Į naująjį šimtmetį (netgi tūkstantmetį) žengiame lyg į nežinomą mišką pilną nuodingų ir klastingų gyvių, su kuriais teisine kalba nesusikalbėsi, ir popierinėmis geros valios deklaracijomis neapsiginsi. Prieš tą blogį reikės kariauti, prieš tą blogį laimės tas, kuris neturės jokio kitokio pasirinkimo.
Kita pušelė – mąstymas ir kalbėjimas apie tai, kad XXI amžius yra ne kas kita kaip XX amžiaus pabaigos tęsinys. Praeito tūkstantmečio pabaiga buvo happy-endas… Visokie ten terorizmai – tai nelaimingi atsitikimai (ar „tamsios praeities atgyvenos“). Berlyno siena buvo nugriauta tam, kad demokratijos triumfas nesibaigtų. Net jei atostogos ir baigėsi tai „vakarėlis“ tęsiasi.
Galiu iš karto pasakyti, kad mano akimis, teisūs yra tie pirmieji, bet, sakoma, galimybes reikštis galima suteikti visiems. Pirmoji pušelė yra dabarties ir ateities vizija, antroji – gražios praeities romansas. Kaip jau sakiau, gyventi dabartyje kur kas sunkiau, nei dūsauti apie tai, kokie „buvo laikai“.
Kai kas galėtų pasakyti, kad akademinius svarstymus politologai ir filosofai tepasilieka sau, mums juk svarbiau realijos. Tikrai taip. svarbu suprast kokiame pasaulyje gyvename ir kas bus rytoj. Bet čia ir prasideda klaidžiojimas tarp tų dviejų pušų…
Grįžkime į Ukrainos reikalus. Rusijos agresija prieš šią šalį rodo, kad Šaltojo karo pabaiga tikrai baigėsi. „Auklėjome“ Rusiją, kai kas netgi tikėjo josios demokratija. Kad ir kaip besistengtume išsisukti, teks pripažinti, kad „istorijos pabaiga“ neįvyko, vientisa ir laisva Europa, turėjusi būti nuo Vankuverio iki Vladivostoko, baigiasi už trisdešimt kilometrų nuo Vilniaus. O jei taip, tai dauguma susitarimų, nutarimų, planų apie Europą be sienų yra… bevertė praeitis.
Ukraina į tą dabartį pateko prieš pusantrų metų. Karo realijos yra tikrovė, kurios niekaip nenuneigsi. Suprantama, kad šalyje yra daug visai natūralaus noro būti mūsų, t.y., Vakarų pusėje, o tai reiškia Ukrainos narystę svarbiausiose mūsų organizacijose, tokiose kaip ES ir NATO. Būti reikia ne kažkur kažkada, o čia ir dabar. Ne vakar, ne ten kur svaičiojama, kad viskas gerai kaip prieš tris dešimtmečius.
Kai tik kalbame apie galimą šios šalies narystę Europos Sąjungoje, sakoma, taip… bet… Sakoma (ir su gausybe argumentų), kad Ukraina nepasiruošusi. Ji negali išpildyti ilgo sąrašo kriterijų, kuriuos (nors tikrai ne visus) išpildom mes – ES narės. Tačiau bėda ta, kad kriterijai sukurti prieš kelis dešimtmečius, sukurti „istorijos pabaigos“ gyvenimui ir šiandien vis labiau tampa politiniais anachronizmais.
Ukraina šiandieninėje Europoje yra valstybė, kokios Europoje nebuvo, kokia prieš penketą metų net nebuvo įsivaizduojama. Nebuvo valstybės su tokia didele karine galia ir politine įtaka. Rusijos agresija padarė Ukrainą svarbia, ir kas svarbu, stipria šalimi. Tokia yra dabartis. Ukraina yra gerai pasiruošusi dabarčiai, pasiruošus atremti tą Rusiją, kuriai Vakarai visai nesiruošė. Tad į klausimą, kada mes priimsime šią šalį, atsakymas vienas, kai būsime pasiruošę gyventi XXI amžiaus dabartyje.
Tačiau net pripažindami, kad dabar ne anas tūkstantmetis, Ukrainai keliame reikalavimus būti pasiruošusia praeičiai – stropiai įgyvendinti kriterijus, techninius reikalavimus ar „vertybes“, kurios karo Europoje sąlygomis jau nebūtinai ir vertybės. Mes esame tai praeičiai pasiruošę ta prasme, kad ji yra mūsų realybė, bet ar tikrai Ukrainai reikia praeiti, kaip kokiam darvinistiniam gyviui, visas vystymosi stadijas. Ne ta pušelė…
NATO šia prasme parodė kiek daugiau supratimo ir nebereikalauja, kad Ukraina išpildytų vadinamą narystės veiksmų planą, kuris dažnai baigiasi tuo, kad sutariama dėl „standartų“ – vienodų šovinių ar uniformų. Ukrainos kova parodė, kad tie „standartai“, na, svarbu, bet ne taip jau svarbu, kaip ginklų kiekis čia ir dabar.
Istorija moko, be viso kito, dviejų svarbių dalykų. Vienas labai objektyvus – nutinka tai, kam nesiruošiame ir ko labai nenorime. Kaip ir visų mūsų individualiame gyvenime. Kitas – subjektyvus – daug pastangų dedame kad išsaugoti praeitį, vis dar lįsti į seniai išaugtus drabužėlius, galiausiai vistiek pastangos per niek. Dabarties pušelė šiandien gal tokia neišvaizdi, kaip norėtųsi, bet ji ta tikroji.
