Skaičius sugalvojo žmonės. Šiuolaikiniai žmonės įprato daugelį dalykų (nors ne visus) skaičiuoti dešimtimis, tad kokios nors sukaktys, kurių metų skaičius baigiasi nuliu, iš įpratimo laikomos ypatingomis. Taigi, ir tas nulis ne toks jau niekas, veikiau garbingas skaitmuo.
Sukanka 160 metų nuo tos dienos, kai anuometinės Rusijos užgrobtoje buvusios Abiejų Tautų Respublikos teritorijoje prasidėjo sukilimas. Sukilėliai kovėsi už savo ir visų kitų laisvę, caro valdžia juos korė, trėmė, atiminėjo net raides…
Šis sukilimas parodė, kad be tų abiejų tautų buvusioje Respublikoje yra ir daugiau savo tautinę tapatybę atrandančių žmonių – minėjimuose mačiau net keturias vėliavas. Visko ten buvo tiek, kad sukilimą reikėtų gražiai prisiminti ne tik „apvaliomis“ progomis. Jis yra mūsų genetinėje atmintyje. Bet ar yra toje kasdienėje, dar klausimas.
Vilniuje ir Varšuvoje istorinis įvykis paminėtas oficialiai ir didingai. Labai gražu. Tačiau…
Va ir tačiau… Jau ne kartą sakiau, kad mylėjau ir labai myliu savo tėvynės istoriją nuo senų laikų, o ypač kai tėvynė vadinosi dar ir Didžiąja Kunigaikštyste. Minėtasis sukilimas buvo bene paskutinis šansas pasiekti, kad ta valstybė dar neišnyktų iš žemėlapių ir žmonių sąmonės. Tačiau paskui išnyko, nes žmonių sąmonėje brendo ne didingų kunigaikštysčių, o tautinių respublikų vizijos.
Minėtasis sukilimas buvo bene paskutinis šansas pasiekti, kad ta valstybė dar neišnyktų iš žemėlapių ir žmonių sąmonės.
Nežinau, kiek mūsiškių minėjo, kiek meldėsi ir didžiavosi savo protėvių-sukilėlių kovomis? Asmeniškai pakalbėjęs su tuo ar anuo lietuviu apie sukilimą ir Didžiąją Kunigaikštystę, supratau, kad daugeliui jis nesukelia beveik jokių sentimentų. Taip, buvo kažkas tokio, bet labai seniai ir nežinia dėl ko. Sovietinė ir „šapokinė“ istorijos samprata vieniems sukilimą padarė kažkokiu ten valstiečių maištu (net klausė, o tai čia tas Tadas Blinda???), kitiems kažkokia lenkų bei rusų akcija, kurioje lietuviai ir vėl buvo nekaltos aukos, prarado raštą ir kitus brangius tautai dalykus.
Taigi, tas lietuvių santykis su istorija vis dar nepasikeitęs – visa, kas nutiko po Vytauto ir iki Maironio yra ne mūsų ir mums neįdomu… Beveik niekas nežino, kas gi valdė Lietuvą po tos nelemtos Vytauto mirties. Nemažas nuošimtis, tikrai ne pradinio išsilavinimo, tautiečių mano, kad Barbora Radvilaitė yra literatūrinis personažas, o Tadas Blinda – tai tikrų tikriausias.
Nesistebiu, kad baltarusiams ir ukrainiečiams Lietuvos istorija tampa įdomesnė, nei lietuviams. Mūsų santykis su istorija yra jau ne pirmą kartą minima problema… Kažkada galvojau, kad nepriklausomybėje išaugusi karta istoriją jau skaitys kitaip. Progresas yra, bet svarbių sukakčių proga pamatai, kad jis dar labai menkas – atminties ydos įveikiamos ne taip jau lengvai.
Buvo ir kitas „tačiau“. Nuliūdino ir lenkų politinė spauda. Istorikų ir politologų publikacijose apie tą, kaip jei vadina, Sausio sukilimą, vyravo gerokai minorinės nuotaikos. Sukilimas buvo ilgai ruošiamas, bet galiausiai planas nepavyko, dalis sukilėlių ir jų vadų tyčia – netyčia pramiegojo sukilimo pradžią, kariavo veik kiekvienas už save, gi politinio elito tarpe patriotų ir išdavikų santykis buvo beveik vienas prie vieno. Vaizdelis nelabai gražus.
Mes turime garbingus to sukilimo simbolius – Sierakauską, Kalinauską, Mackevičių. Lenkai vardina kur kas daugiau pavardžių, bet ne apie kiekvieną atsiliepia su pagarba. Būtų galima diskutuoti, prisiminti, paliūdėti, dar kartą aprašyti kovas su kur kas geriau ginkluotu, bet nemotyvuotu priešu. Šia prasme karuose nedaug kas keičiasi. Bet nutariau prisiminti, kas šios šventės atmintyje šiemet.
Jei jau kalbame apie garbę, tai tikrai geru žodžiu minimas paskutinis formalus sukilimo vadas, vadinamasis diktatorius, Romualdas Trauguttas. Parašiau lietuviškai, nes tai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vaikas nuo vadinamos Lietuvos Brastos.
Nebuvo jis nei karštakošis avantiūristas, nei kietakaktis sąmokslininkas, o „pašauktas“, kai sukilimas jau blėso. Iki galo atliko savo misiją, nieko neišdavė ir nuoširdžiai tikėjo Dievu. Čia net šyptelėjau – sako, visais laikais nuo pat Jogailos – geriausi lenkų valdovai ir vadovai buvo gimę Lietuvoje. Romualdas vadovavo kovojusiai valstybei, bet tai dar didesnė garbė. Turėtų būti garbė, bet savo asmeninės apklausos būdu pabandęs ištirti, ką lietuviai žino apie tokį Trauguttą, gavau rezultatą artimą nuliui, kuris šiuo atveju buvo visai ne garbingas. Dar viena atminties ydų pasekmė.
Po visų šių padejavimų vis tik norisi, kad to minėto sukilimo mūsų širdyse būtų kur kas daugiau. Varšuvoje yra Traugutto gatvė. Galėtų apie tai pareflektuoti būsimieji Vilniaus merai. Ir istoriją prisimintume, ir tautinių grupių santykiams nepakenktų…
P. S. O šiaip tai dar ir istorinė replika šiandienos lietuviams, tikintiems visokiomis Rusijos demokratijomis ir jos slaptu kultūros humanizmu. 1863-64 metų sukilimas kraujyje skendo ir kabojo kartuvėse, kai Rusiją valdė imperatorius Aleksandras II, toks anų laikų reformatorius – „gorbačiovas“, sako, rusų liaudyje žinomas Išlaisvintojo pravarde. Mus bandė „kultūriškai“ išlaisvinti nuo lotyniško rašto bei Romos tikėjimo. Tokie tad ten rusiški išlaisvinimai…
