Ilgai lauktas ir labai kruopščiai ruoštas NATO šalių vadovų susitikimas techniškai praėjo beveik puikiai. Be kelių kibernetinių atakų niekas jam nesutrukdė, ypač nesutrukdė vadinamas žmoniškasis faktorius – lietuviai parodė, kad NATO tikrai yra jų mylimas euroatlantinės integracijos projektas. Tai, regis, viskas gerai.
Susitikimas/darbas/šventė baigėsi. Mėlynos vėliavos su kompasu „pasislėpė“, mėlynai geltonų ženkliai sumažėjo. Svečiai išvažiavo…
Ne visi išvažiavo laimingi. O tai reiškia, kad ne viskas gerai. Dabar aiškinamasi kodėl, kaip ką reikėjo suprasti, kodėl parašyta vienaip, o perskaityti reikia kitaip. Puiki medžiaga politologams, politikams, studentams, politikieriams, televizorių žiūrėtojams, medžiaga, kurią nagrinės ir draugai, ir priešai.
NATO pagal savo misiją yra euroatlantinio saugumo organizacija, saugumas gi yra jausmas, labai gerai suvokiamas, bet neturintis aiškaus kiekybinio matavimo vieneto. Mes suvokiame, kad gali būti labiau saugu ar nesaugu, tačiau matuojame tai dažniausiai kokiais nors antriniais rodikliais, pavyzdžiui, saugumą keliuose galima vertinti pagal nukentėjusių auto įvykiuose skaičių ir pan. Saugumą galima įtaigoti visokiomis politinėmis hipnozėmis – prieš 30 metų buvo įsikalbama sau, kad su Rusija saugiau negu be jos… Bet išmatuoti…?
Tokia sau psichoterapija… NATO, vadinasi yra tokia saugumo ar nesaugumo emocijų organizacija, ir nuo jos žodyno priklauso ne mažiau, nei nuo veikimo. Visi žodžiai ir žodžiai ir dar žodžiai buvo toks saugumo psichoterapeutų konsiliumas. NATO tikrai yra sveiko proto ir santykinai geros fizinės būklės organizacija (neteisūs buvo kalbėję apie organizacijos bejėgiškumą ar smegenų mirtį). Tačiau kai kurių problemų (korektiškai vadinsiu jas prieštaravimais) nutylėti negalima, antraip jos virs ligomis.
Pirmasis prieštaravimas, badantis akis yra tai, kad mums sunku susitarti, NATO principas aiškus, turime visi sutarti ir vis sprendimui pritarti, jei negalime ar nenorime pritarti kad ir smulkmenai, nesutariame nieko, ar bent jau sutariame, kad nesutariame. Jei nesutariame, tai ir nedarome… Realybė tokia, kad europinės ir euroatlantinės organizacijos išaugo ir, ima rodytis, esame per daug toli vieni nuo kitų, per daug skirtingi… Kuo daugiau, tuo sunkiau, tuo blogiau?
Bet palaukite, ko mes čia susirinkome? Susirinkome gintis, susirinkome gintis – maži ir dideli – susirinkome, nes būryje saugiau, ir kuo tas būrys didesnis, tuo mažiau pagundos agresoriui. Tad – kuo daugiau – tuo geriau?
Tai geriau ar blogiau jei mūsų daugėja? Ar tad NATO principas kvailas, neleidžiantis NATO duris praverti Ukrainai. Net Švedijai neleidžia. Besidžiaugdami ir planuodami draugystė su Švedija žinokite, kad dar nėra NATO, ir iki rudens daug dalykų gali nutikti.
Prieštaravimo sprendimas yra santykinai paprastas. Su NATO principu viskas teisingai. Saugumo jausmas yra labai stiprus, ir dėl saugumo sutarsime, kai tikrai jausimės nesaugūs. Dabar gi daugiau tariamės dėl pagalbos kitam nesaugiam, dėl savo ateities, kuri… karas dar neprasidėjo. Emocijų čia pakanka ir dėl daug ko sutariame (tikrai dėl daug ko gerai sutariame, labai džiaugiuosi dėl to), bet dar ne taip blogai, jei galime leisti sau turėti „asmeninius interesus“. Tai irgi labai žmogiška, labai žmogiška ir nesuprasti Ukrainos kaip kad nemažai visai padorių žmonių nesuprato mūsų 90-aisiais.
Antrasis prieštaravimas kalba apie lengvai ir nelengvai išmatuojamų dalykų santykius. NATO generalinis yra ne kartą sakęs, o daugelis ir šimtus kartų pakartoję, kad „kietai“ ginsime kiekvieną NATO colį (galite persiskaičiuoti į centimetrus, kam įdomu). Viskas čia lyg ir aišku – iš colių susideda mažos ir didelės valstybės, jos turi savo ribas, jas peržengus kyla karas. Tad su coliais aišku – esame įsipareigoję ginti visą savo NATO geografiją. Jei kam taip neatrodo, skaitykite Vašingtono sutartį.
Kita vertus, iš daugelio generalinių ir negeneralinių pareigūnų girdžiu emocingas kalbas, kad NATO yra vertybių bendrija, sukurta ginti mūsų bendrąsias vertybes, kurios taip pat minimos Vašingtono sutartyje. Vertybės matuojamos ne coliais, tad klausimas visai tiesus – ar geografinė NATO siena yra ir siena vertybėms, ar mums neberūpi, kas dedasi per colį nuo mūsų colio? Nes jeigu mūsų vertybės matuojamos tik geografija, tai nėra tikros vertybės, o jei ne geografija, tai ar nereikia jų ginti ir anoje sienos pusėje? (Yra, kas taip mano, beje… pirštais nerodysiu, patys žinote ar bent jau nujaučiate).
Paskutinis prieštaravimas kalba apie stiprius ir silpnus, jis bus lyg ir toks prieštaravimo apie colius tęsinys. Ne paslaptis, kad NATO nepriima šiaip sau bet ko. Pamenu, kaip mes ilgai ruošėmės-treniravomės-puošėmės, kad prilygtume tiems „NATO standartams“. Ir prilygome. Šiandien galiu pasididžiuoti, kad pagal daugelį parametrų esame viena iš stipresniųjų NATO grandžių. Jei visa tai, ką čia pasakiau, atrodo logiška, tai logiška manyti, kad NATO yra stiprių ir tvarkingų džentelmenų klubas. Priklausyti jam – malonumas, bet patekti nelengva, yra norinčių, bet… silpnų ir netvarkingų nepriimame.
Bet pasaulis taip sudėliotas, kad nuo negandų ginti reikia visų pirma silpnuosius. Jei neginsime, tai būtent jie taps agresorių grobiu. Jei džentelmenas atsisako padėti silpnam ir skriaudžiamam, anoks jis ir džentelmenas. Ir jo grožis bei jėga nieko verti atributai. Stipriais džentelmenais tampame dažniausiai todėl, kad mus augina ir maitina tie, kurie nebūtinai yra gražūs stiprūs ir protingi. Jei jų nesaugosime, nebus ir mūsų, jei nemylėsime vieni kitų, iš viso nieko nebus.
Taigi, ką mums davė Vilniaus konsiliumas. Manau, kad visus minėtus prieštaravimus NATO „praėjo“ pozityviai. Sutarėme, kad dėl visko kalta ne „aplinka“ ar Ukraina. Kalta Rusija ir reikia mokytis (deja, labai intensyviu kursu), kaip kaltininką sutramdyti. Sutarėme, kad mūsų saugumo coliai tikrai vertybiniai. Mums ne vis tiek kas vyksta už integruotos Europos sienų, Europa yra daugiau nei NATO ar ES. Ir Ukraina yra Europa, o Rusija – nėra. Ukraina nėra maža ir silpna, bet agresorė labai bjauri. Mes negalime baigti karo čia ir dabar, net priklijuodami NATO lipduką prie Ukrainos vėliavos, Bet galime padėti Ukrainai kur kas labiau, nei leidžia ar draudžia kokie nors formalumai. Tad, sakyčiau, susitikimas pavyko.
Post scriptum: Nesu tas, kuris šiandien gali spręsti už kitus, bet NATO „lipduką“ Ukrainai būčiau davęs. Dėl to minėto psichoterapinio efekto, bet ir ne tik…
