Kaip pasakoje. Nutiko tai seniai labai seniai, už kalnų ir jūrų tolimoje Amerikoje prieš keturias dešimtis metų. 1984 metų rugpjūtyje Prezidentas Ronaldas Reaganas ruošėsi kalbai per radiją. Daugelis mūsų, kalbėję per radiją žino, kad operatoriai prieš laidą tikrina mikrofonus ir prašo: „pasakykite ką nors…“ Daugelis mūsiškių, nežinia kodėl, sako vienas, vienas, vienas…, bet JAV prezidentas – aktorius – į mikrofono ir balso patikrinimą pažiūrėjo su humoru ir pasakė tai, kas paprastai pasakoma, kalbant iš širdies… Pasakė maždaug taip: „Mieli bičiuliai amerikiečiai, su džiaugsmu pranešu, kad šiandien pasirašiau aktą, amžiams nuteisiantį Rusiją. Bombarduoti pradėsime už penkių minučių…“ Išgirdo daugelis… „Baisiausia“ tai, kad tie žodžiai nereglamentuoti jokiu protokoliniu pavidalu ir nežinia… tikri netikri…
Geras humoras. Ne vienas rimtai išsigando, net rimtai pagalvojo, kad tai rimtai. Jei taip pasakytų dabartinis prezidentas, tai Maskva tikriausiai palaikytų šiuos žodžius karo pradžia. Humoro nesupranta. Anuometinė Maskva gal ir palaikė, bet valdžia buvo tokia, kad ją pačią reikėdavo už pažastų prilaikyti…
Kartais pagalvoju, kad būtų buvę visai neblogai, jei Rusija tuomet humorą priimtų savotiškai ir pati sau pasirašytų nuosprendį. Taip visai neformaliai ir be jokio karo. Su savotišku humoru. Nebūtų dabartinio karo, rusai gyventų nedidelėse taikiose valstybėse ir niekas neįpareigotų jų mirti už visokius ten putinus ir imperijas.
Politinis humoras klesti ten, kur stinga laisvės kalbėti parasta kalba. Todėl ir anekdotų apie valdžią buvo gausu. Vienas iš jų bylojo, kad didžiausi Sovietų sąjungos priešai yra kapitalizmas ir… metų laikai. Tad ir vasara. Rugpjūtis.
1991 metų rugpjūtyje grupė sovietinių nomenklatūrininkų surengė perversmą, kuris per kelias dienas iš nacionalinės tragedijos virto politiniu humoru su mažųjų gulbių pastraksėjimu. Tie, kurie sako, kad rusų kultūra yra Dostojevskis ir Čaikovskis, humoro jausmo nestokoja. Čaikovskis tapo baletinio perversmo simboliu. Bet čia juodas humoras, kuris galiausiai virto… patys žinote kuo. Žvelgiant pro šios dienos langą, tas putinistinio virėjo pučas buvo ne ką prastesnis politinis humoras, kurio pabaiga dar neparašyta. Bet nieko rimto ten nebus, veikiau balaganas. Visi rusiški perversmai arba balaganu baigiasi arba balaganą įgyvendina ilgiems metams. Bjauriausias buvo spalio perversmas lapkričio mėnesį (irgi humoras), bet čia ne vasaros tema…
Netrūksta kalbančių, kad dėl visko kalta tik tas vienas Putinas. Kaltas, bet ne jis vienas. Informacijos kanalai primena dar vieną rusiškos politinės vasaros „nuotykį“. 2000 – jų rugpjūtį, parodomųjų karinių manevrų metų paniro ir nebeišniro povandeninis laivas „Kursk“. Šiandien visi sako, kad galėjo išnirti, bet tam reikėjo pagalbos iš Vakarų. Na, jau ne. Tuomet naujai iškeptas Maskvos administratorius putino pavadinimu pats pasiuntė laivą ten, kur dabar su kandžiu politiniu humoru siunčia ukrainiečiai.
Juodojo humoro temą šią rusai vysto ir toliau.
Yra tokia keista penkių valstybių organizacija, kurios pavadinimas dažnam primena plytą, nors tokia plyta tai jau nėra. BRICS (Brazilija-Rusija-Indija-Kinija-Pietų Afrika) kasmet organizuoja trumpus, dažniausiai nieko nenulemiančius „viršūnių“ susitikimus, artimiausiais numatytas šiomis vasaros dienomis Pietų Afrikoje (net, beje – žiema). Problemos agresyviame kare prieš Ukrainą privertė Maskvą ieškoti ir politinių sąjungininkų, ir tų, kurie leistų Rusijai apeiti sankcijų bei politinės izoliacijos sukeltas problemas.
Būtent BRICS šalys pasirodė tos potencialios „landos“, kuriomis pasinaudojus Rusija galės prekiauti, o galiausiai ir gauti politinę paramą… juk viskas pasaulyje yra verslas. Pikantiškas ir savaip linksmas visos šios politikos indikatorius yra BRICS viršūnių susitikimas turįs neužilgo įvykti Pietų Afrikoje. Rusijos Putinas nepageidautinas Pietų Afrikoje, nes jei atvyks, teks jį suimti kaip įtariamąjį padarius karo nusikaltimus. Taigi, simboliška, Putino kelyje draudžiamasis ženklas – plyta, o pati organizacija vis dar lieka šiapus, o ne anapus Pasaulio Tvarkos.
Vakaruose (o gal ir ne tik) visais laikais politikai būdavo auklėjami būti korektiškais ir nejuokauti, bet daugiausiai politinių laimėjimų pasiekia ne korektiškumas, o drąsa. Reaganas visai nekorektiškai peržengė „raudoną liniją“, viešėdamas Berlyne ir dar pasakė, Michailai, nugriauk tą sieną. Kaip reikia šiandien tokio Reagano, kuris pasakytų: Volodia, eik lauk iš tos Ukrainos… ir bendrai eik lauk! Berlyno siena, beje, taip pat atsirado rugpjūtyje, ir tuomet ne vienas korektiškas politikas manė, kad čia tik humoras, nejaugi rusų chamizmas pasieks tokias žemumas. Pasirodo, pasiekia ir dar ne tokias…
Suprantate, kur suku… mums reikia ne korektiškų politikos rimtuolių, o tokių… su humoro gaidele. Turiu jums dvi naujienas – gerą ir blogą. Gera ta, kad naujas Reaganas bus. Politinių ir socialinių procesų tyrėjai sako, kad JAV pergyvena socialinės krizės laikotarpį panašų į tą, kuris buvo šalyje prieš maždaug penkias dešimtis metų. Reaganas atėjo po ganėtinai silpnų prezidentų kaip Fordas ir Carteris. Daug analogijų, bet čia nesiplėsiu. O bloga žinia tam kad naujo Reagano galina tikėtis ne dabar, o greičiausiai 2028 metų rinkimuose. Va tada viskas išsispręs. Gal ne tik Amerikoje, gal ir Europoje visi ateis į protą… Gaila, kad ne šiandien…
Bet gal? Politikams reikia, tikriausiai, dažniau juokauti, ir nelėpti, kas „ant širdies“.
