Kažkada tokia telefonus gaminusi bendrovė Nokia sugalvojo patrauklų ir dorą reklaminį šūkį, tardama, kad jos telefonai yra tam, kad sukurtų ryšį tarp žmonių ir tas ryšys būsiąs amžinas gėris. Daugiau kaip prieš dvi dešimtis metų Harvardo studentas Markas Zuckerbergas nuobodžiaudamas bendrabutyje sumeistravo programėlę ryšiams tarp kolegų palaikyti, „neišeinant iš namų“. Bendravimas internetu jungia žmones, o tai juk irgi amžinas gėris. Šiandien, manau nėra nežinančio Marko Facebooko, kurio pagalba bendrauja kur kas didesnė kompanija negu studentai. O kur dar vikipedijos, instagramai, netikri intelektai ir kitoks gėris.
O gal visai ne gėris, jei dėl tos vadinamos socialinės žiniasklaidos ir vadinamos informacinės visuomenės žmonėse vis daugiau nerimo, vis daugiau noro kažką uždrausti, nubausti, blokuoti, neleisti? Skaitmeninė žiniasklaida darosi panaši į pavojingą monstrą. Išsigimė? Kažkas nusikalto? O gal taip ir turėjo nutikti?
Iš karto sakau, kad teisūs pastarieji. Taip ir turėjo nutikti. Kaltas dėl to ne studentas Markas. Kalti mes – visi tie, kurie gyveno ir tebegyvena apšvietos epochos bei liberalaus pasaulio sutvarkymo dogmomis.
Visas skaitmeninės žiniasklaidos pastatas suręstas remiantis trimis dogmomis. Pirma sujungia informaciją ir žinias: jei greičiau suteiksime žmonėms daugiau informacijos, jie taps protingesni ir plačiau mąstantys. Antroji sujungia bendravimą ir bendruomenę: jei suteiksime žmonėms daugiau būdų dalytis savo mintimis, jie taps supratingesni ir empatiškesni, o visuomenė taps harmoningesnė. Trečioji teigia, kad laisvė rinktis bene svarbiausia žmogaus teisė, gi protingų žmonių (Homo sapiens) bendrija daugumos balsavimu visada eina tik teisingu keliu.
Šios trys dogmos buvo esminės Silicio slėnio ideologijai ir verslo strategijai. Esminė problema yra ta, kad visos jos klaidingos, ir mes, kaip individai ir kaip visuomenė, mokame kainą už tai, kad esame suvilioti kelių utopinių mitų.
Kaip yra iš tikrųjų? Labai dažnai informacija ir žinios yra laikomi ko ne sinonimais. Tačiau tai skirtingi dalykai, tarytum žodynas ir romanas. Žodžiai tampa sakiniais ir prasmingu tekstu tik perėję įvairius mūsų žmogiškus suvokimo kanalus. Informacija tampa žiniomis tik tada, kai mes ją perkeliame iš trumpalaikės atminties (proto užrašų knygelė) į ilgalaikę atmintį (proto failų sistemą). Daugelis gal yra girdėję apie eksperimentą, kaip septynmetis, kompiuterio padedamas, teisingai atsakė į klausimą, su kokiomis valstybėmis ribojasi Brazilija, net nežinodamas, kokioje žemės vietoje yra Brazilija, ir nenustebęs, kad viena iš jos geografinių kaimynių yra… Prancūzija.
Kitaip kalbant, gerai informuotas individas dažnai susargdinamas „informaciniu nutukimu“, tačiau visai nebūtinai tampa daugiau žinantis. Dar kebliau tai, kad informacijos „sužmoginimas“ yra subjektyvus procesas, priklausantis nuo individo išankstinių nuostatų. Tad visiškai nestebina, pavyzdžiui, faktas, kad skirtingų šalių politikai, būdami „gerai informuoti“ tą informaciją paverčia visai skirtingomis žiniomis.
Demokratinis pasirinkimas nėra teisingas, nes ir balsuojantys nežino, kas yra tiesa, ir skirtingų bendruomenių demokratiniai pasirinkimai prieštarauja vieni kitiems.
Taigi, išvados dvi. Viena – informacijos gausa nepadaro mūsų protingesniais, o dar labiau – išmintingesniais. Antra – informacijos gausa sudaro prielaidas gausesnėms jos interpretacijoms, t.y., suformuoja tą reliatyvistinį pasaulį, kuriame yra daug tiesų, kuriame nebeįmanoma atskirti informacijos lobio nuo informacijos šiukšlių. Kaip priedą prie viso to, pridursiu, kad technologijos leidžia pasaulį daryti lengviau ir primityviau valdomu, „vartotojui draugišku“, kuriame didelio proto nereikia – tik nepaklysti tarp trijų mygtukų. Žinių pasaulis – kvailiams…
Dabar panagrinėkime antrąją dogmą – tą, kokį bendravimą, kad ir per nuotolį, tapatina su bendruomene. Šis dogma turi senas tradicijas – nuo telegrafo išradimo laikų tikėtasi, kad ryšių technologijų pažanga skatins socialinę harmoniją. Kuo daugiau, neva, sužinosime vienas apie kitą, tuo labiau pripažinsime, kad visi esame panašūs ir turime draugauti. Didieji XX amžiaus išradimai – radijas, telefonas, televizija – sustiprino šią idėją.
Socialinės žiniasklaidos kūrėjai nuoširdžiai įsivaizdavo savo verslą esant socialiai sveika veikla. Markas, sprendžiant iš jaunatviškų laiškų potencialiems investuotojams, nuoširdžiai tikėjo, kad Facebook vykdo „socialinę misiją” – dalijimasis tekstais ir vaizdais skatina atviresnę kultūrą ir padeda geriau suprasti kitų gyvenimą ir perspektyvas”. Tegyvuoja draugystė.
Jei visa tai būtų tiesa, šiandien turėtume matyti taikos, meilės ir supratimo protrūkį. Tačiau gyvename laiku, kurį apibrėžia ne santarvė, o konfliktas. Ksenofobija ir autoritarizmas auga. Politiniai ir socialiniai skirtumai didėja. Kalbant apie Facebook ir kitus socialinius tinklus, paaiškėjo, kad jie tarnauja kaip propagandos ir neapykantos kalbos kanalai. Tyrimas rodo, kad laisvai tekanti informacija išryškina asmeninius ir kultūrinius skirtumus. Ji linkusi nukreipti žmones vieni prieš kitus, užuot juos suvienijusi. Markas buvo neteisus. O tie sociologai, vakar tvirtinę, kad bendravimas suartina, dabar jau sako, kad bendravimas supriešina, Tokia tad „mokslo“ išvada. Panašu, kad mokslas irgi subjektyvus.
Trečia dogma iš dalies susijusi su dviem jau minėtomis. Žmogaus galimybė rinktis, visiškai negarantuoja, kad pasirinkimas bus protingas, o juo labiau atsakingas, gi techninės galimybės labai lengvai tiesia kelius į pavojingas pagundas, vedančias klystkeliais. Ypač kai informacija nevirsta žiniomis, o bendravimas supriešina.
Demokratinis pasirinkimas nėra teisingas, nes ir balsuojantys nežino, kas yra tiesa, ir skirtingų bendruomenių demokratiniai pasirinkimai prieštarauja vieni kitiems. Visiems žinomą Vikipediją rašo neva patys žmonės, t.y., tikėtina, kad viskas ten teisinga ir priimtina, nes dauguma neklysta. O iš tikro ta „laisvoji enciklopedija“ yra karo laukas, ir ne tik politikos straipsniuose. Dėl savo tiesų (ar netiesų) kariauja net fizikai su matematikais.
Visa tai parašiau ne tam, kad uždrausti visą tą „reikalą“. Tikrai nebūsiu draudėjų stovykloje. Bet kas gali sukurti žmogų, sugebantį tvarkytis su savo paties sukurtais pasaulio pažinimo įrankiais? Gal tik tikėjimas? Ir santūrus prisipažinimas, kad nuo to Pažinimo medžio kažko prisiskynėme labai neatsakingai.
