Jei manote, kad bus apie asmenybių tinkamumą vienai ar kitai kėdei, tai manote klaidingai. Ne apie tai. Apie politiką. Ir truputį apie tąjį Mindaugą.
Drąsiai sakau, užsienio politika yra sritis, kurioje per tris dešimtmečius Lietuva pasiekė viską, ko norėjo – tapo nepriklausoma Vakarų Europos valstybė ir visų respektabilių tarptautinių klubų narė. Per kelis pastaruosius šimtmečius pirmą kartą esame taip arti Atlanto pakrantės ir taip toli nuo Maskvos, pagal formalų integracijos lygį nesiskiriame nuo kokios nors Belgijos ar Italijos.
Užsienio politika nėra jau toks paprastas dalykas, kaip iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti. Jei Lietuvoje yra daugiau kaip du milijonai krepšinio specialistų, tai ne ką mažiau ir užsienio politikos ekspertų. Prikalbama apie vadinamus Lietuvos interesus visko ir dažniausiai todėl, kad mąstoma ne politikos kategorijomis. Tad verta dar kartą pakalbėti apie tai, kaip…. nenusikalbėti.
Kokie gi mąstymo stereotipai mus dažniausiai klaidina? Suskaičiavau penkis.
Maža valstybė. Savęs, kaip mažo ir bejėgio politikos žaidėjo, menkinimas yra bene baisiausia tautinės savivertės liga. Lietuvos mokyklose, deja, iki šiol stropiai mokoma, jog esame „maža valstybė“, mokoma, kad sėdėtume tyliai – nenervuotume Rusijos, neprieštarautume Briuseliui ir pan.
Prieš beveik tris dešimtmečius tikrai galėjome lemti tarptautinę situaciją ir lėmėme. Mus pripažino ir nesutrukdė stoti ten, kur įstoti siekėme. Kiek begąsdintų, kad kokiai nors Rusijai pakaktų valandų Lietuvai nukariauti, iki šiol ji Lietuvos taip ir nenukariavo. O laikai būna visokie, buvo, kai mes atrodėme dideli, o jie… Dydžiai keičiasi… Pirmą kartą istorijoje vienu metu „turime“ Vilnių ir Klaipėdą, o tai išties didelės galimybės.
Atstumai taip pat ne vien kilometrais matuojami. „Labai toli“ esanti Amerika išsaugojo mūsų šalies aneksijos nepripažinimą, o tai sudarė galimybes būti ne įkurtai valstybei, o atkurtai. Istorijos scenarijus rašo taip pat ne tos „didžiosios“. Netikintiems testas – pasakykite pagal kokios šalies laimingą scenarijų praėjo XX amžius. Nebus lengva atsakyti.
Sąmokslas prieš Lietuvą. Mes tyri, nekalti, visada herojai, žinom pačias geriausias strategijas, tik štai mus apgauna ir okupuoja… Pripažinkime, kiek daug mūsų tarpe nuoširdžių sovietinių marksistinių darvinistų, manančių, kad politikoje būtinai reikia muštis, neva, stipresnis būtinai turi nukariauti silpnesnįjį…
Rusai išėjo tada, kai neturėjome nei tankų, nei NATO „skėčio”. Sakote, amerikiečiai mus parduos. O koks gi jiems tikslas dėl mūsų sąmokslauti? Sakote, nėra draugų, tik interesai? Tad mūsų interesas yra… turėti draugų. Jei draugai mumis nusivils, rusams nereikės nė tankų – „pragmatikai“ pasiduos, patriotai pradės rezistenciją, likusieji gyvens kaip pigiau… Bet tai jau nebus ta Lietuva.
Gudri politika. Praktika rodo, kad kuo politika prastesnė ir seklesnė, tuo daugiau kalbų apie naudą, „daugiavektoriškumą“ ir svajones, kad pasaulio chaose mes sugebėsime visus „išdurti“ ir išsikepti skaniausią politikos pyragą. Ne šitokia „gudragalvių“ politika mus padarė europiečiais. Baltijos šalys įstojo į Europos Sąjungą ir NATO, ne todėl, kad ką pergudravo, o todėl kad buvo tvarkingo ir suplanuoto geopolitinio virsmo dalis, kad elgėsi džentelmeniškai ir solidariai su savo kaimynais.
Šiandien neretai mus klampina visai ne džentelmeniška vizija, kad Europos Sąjunga – tai neblogas pinigų maišas, iš kurio reikia semti kiek galima daugiau, negalvojant apie jokias politines vertybes. Pinigų yra, tačiau protinga būtų ne ciniškai juos griebti, o kurti ilgesnio laikotarpio perspektyvą. Ir nereikia Briuselyje „ginti“ Lietuvos interesų, niekas labai ir nepuola. Pravartu kurti naują Europą, o ne ginti seną.
Amžinai blogi kaimynai. Ar galima juos pasirinkti? Tikrai galima, tikras kaimynas yra tas, su kuriuo bendrauji, jei nebendrauji, tai… tik tvora. Testas: su kuriuo kaimynu organizuojate pobūvį, kai iki Maskvos ir Berlyno atstumas beveik toks pats, o Varšuva dar arčiau, Minskas net arčiau nei Ryga. Kaip sau atsakėte, taip ir bus.
Meilikavimo „didesniems“, kitaip dar vadinamos pragmatinės politikos šalininkai pasitelkia vis tą patį argumentą – „su Rusija (Kinija) reikia geruoju, nes nubaus. Jau ne kartą nubaudė“. Silpnumas provokuoja naujų nuolaidų reikalavimus. Belieka liūdnai prisiminti, kad Gorbačiovas Sovietų Sąjungoje atsirado todėl, kad prieš tai Amerikoje atsirado Ronaldas Reaganas, daręs kompromisus visose srityse, išskyrus moralę. Diktatoriai bei cinikai labai retai būna džentelmenai ir labiausiai bijo moralios politikos.
Vertybės ar prekės? Yra (ir nemažai) manančių, kad tikruosius gerus santykius su kaimynais ir užsienio politikos sėkmę apibūdina prekybos apimtys ir bendrų įmonių skaičius. Logika paprasta – jei prekiausime, tai nekariausime. Tačiau tokia logika veda prie visai paprastos ir pavojingos situacijos – jei mes verti tik tiek, kiek perkame ir parduodame, tai esame išties labai nedidelis politikos objektas. Netgi ne subjektas, o objektas, t. y., prekė, kuri mėtosi rinkoje. Jei Lietuva nėra šiaip sau prekė, tai ir užsienio prekybos apimtys negali būti sėkmingos politikos simbolis. Dar ir šiandien ženkli mūsų užsienio prekybos dalis tenka abejotinos reputacijos šalims, o tai nėra šiaip sau nekalta.
Galima pridurti, kad Lietuva kūrė ir atkūrė savo valstybę tada, kai pasaulyje vyravo politinių vertybių ir idealizmo primatas. Tuo tarpu absoliučiai visų mūsų valstybingumų praradimo momentai labai gerai sutapo su vadinamos pragmatinės politikos ir smulkaus tarptautinio sandoriavimo dominavimu. Su laikotarpiu, kada net didžiausi priešai linkdavo susitarti, kaip pasidalyti politikos objektus…
Tad subjektu būti kur kas geriau nei objektu. Drįstu svajoti, kad Karalius Mindaugas nesibaimino dėl savo valstybės dydžio ar kaimynų charakterio, Lietuva nebuvo šiaip sau prekė. Tad kažką visai neblogo tuomet sukūrė.
