Nūnai skaičiau ne vieną aiškinimą, koks turi būti šiuolaikinis katalikas, ką jis gali, ko negali, ką privalo padaryti ir kas jam draudžiama. Daugiausiai apie tai tinkluose ir portaluose kalba vadinami influenceriai, viešųjų ryšių specialistai, mokesčių skaičiuotojai ir visokie kitokie visuomenės procesų eismo dalyviai. Dažniausiai apie Bažnyčios bėdas ir savo blogas „patirtis“. Kalba, nors gerokai mažiau, taip pat vyskupai ir kunigai, taip pat iš savo varpinių.
Ši kalbėjimo ir aiškinimo mišrainė gal ir atrodo gerai, tačiau joje pasigendu vieno labai svarbaus komponento – visi sako, kaip turi būti ar nebūti, tačiau beveik niekas nepaklausia, o kaip gi šiandien XXI amžiuje jaučiasi visai paprastas vidutinis žmogus, tiesiog laikantis save tikinčiuoju. Tokiu save laikau, tad drįstu pasakyti keletą sentencijų apie tai, kaip su savo tikėjimu jaučiuosi 2021 metų pusiau karantinio rudens darganėlėje. Žinau, kad kai kas man atrodo gal ne taip, kaip yra iš tikrųjų, bet, ką darysi, jei atrodo.
Pasakysiu tiesiai šviesiai – jaučiuosi lyg prisiekęs rūkorius formaliai nerūkančiame pasaulyje. Rūkantieji pripažins, kad rūkyti galima, tačiau galima ne bet kur, tik nurodytose vietose bei rūkymo kabinose, tabako reklama draudžiama arba labai ribota, rūkoriai yra rizikos grupė, mokykloje mokoma, kad rūkyti labai nesveika.
Nesu rūkorius, bet įsivaizduoju, esu laisvas tikėti, esu laisvas eiti į bažnyčią savo laiko sąskaita, galiu sau skaityti Šventą Raštą ir melstis, netrukdydamas kitiems. Kita vertus ta viešoji erdvė, kaip ir tabako atveju, pilna antireklamos apie tai, kad Katalikų Bažnyčia užsiima raganų deginimu, vergų prekyba, vaikų tvirkinimu… Jei Bažnyčia būtų kaltinama dėl klimato kaitos ar pandemijos, niekas labai nenustebtų. Pats manau, kad Bažnyčia atlieka evangelizacijos misiją, bet ne visada randu daug panašiai manančių.
Jausmas išties keistas ir negali pasakyti, kad malonus. Valstybinės religijos mūsų šalyje nėra, galėčiau manyti, kad nėra ir valstybinio ateizmo, tačiau didelė dalis žmonių, su kuriais bendrauju, mano, kad valstybinės religijos nebuvimas reiškia būtent ateizmą. Manęs klausia, ar galiu tikėti, kai tame kunigų pasaulyje yra visokių tokių skandalėlių?
Didelė dalis žmonių, su kuriais bendrauju, mano, kad valstybinės religijos nebuvimas reiškia būtent ateizmą.
Tikiu, tiesa sakant, ne kunigu ir ne pasakomis apie tabako žalą, to Tikėjimo išpažinime nėra. Manau, kad Bažnyčią reikia palaikyti ir finansiškai, ne dėl to, kad jai kraučiau turtus, veikiau dėl savęs, kad jausčiausi prisidėjęs prie to, ką vadinu tikėjimo bendruomene. Man visiškai neįdomios kunigų skyrimo peripetijos ar kandidatų į vyskupus atrankos procedūros. Ar ten kokie lobizmai Vatikane. Vyskupo ar diakono dalijama Šventoji Komunija juk tas pats Kristaus kūnas…
Priklausymas Kristaus Bažnyčiai remiasi į sakramentus, bet dažnas šiandien man primena, kad Bažnyčia yra tikrai ne tikėjimo bendrija, o kažkas žymiai žemiškesnio. Valdiškų įstaigų akimis esame tiesiog nevyriausybinė organizacija „sukanti“ savo specifinius projektus. Mažiau tikinčių akimis Bažnyčia yra tokia ritualines paslaugas teikianti kontora. Nieko tad stebėtino, kad vieniems norėtųsi gauti ataskaitas apie projektų įvykdymą ir evangelizacijos „teigiamą efektą“, kiti gi nori, kad paslaugos būtų kuo efektyvesnės. Reforma!
Girdžiu apie tai, kad Bažnyčiai reikia reformos. O pats save klausiu, kas toje Bažnyčioje blogai. Savo kuklia logika manau, kad Bažnyčia turi tobulėti vis efektyviau skleisdama Gerąją Naujieną, tačiau reformų siūlytojai kalba ne apie tai.
Iš reformatorių stovyklos ateina visokių siūlymų. Juos galėčiau susumuoti į tris grupes. Pirmoji – tai tų „ritualininkų“ siūlymas Bažnyčios „paslaugas“ padaryti greitesnes, lengvesnes, labiau suprantamas ir jei galima – pigesnes. Žinau, kad kai kuriose šalyse, kuriose lygiagrečiai veikia daugiau konfesijų, atsirado net konkurencinga išganymo rinka… laimei, ne pas mus. Dar neturime „greito maisto“ bažnyčios, nors, girdėjau, kažkur yra.
Antroji – tai gyvenimo „palengvinimas“ legalizuojant kai kurias nuodėmes. Jei jau nesugebame gyventi pagal Tikėjimo išpažinimą ar moralės standartus, tai nutarkime, kad to ir nereikia. Tada tapsime nebe nusidėję.
Trečioji – iš viso baigti žaisti su evangelizacija, imtis virti sriubą benamiams ir perdalinti labdarą. Man atrodo, kad nereikia čia nieko labai reformuoti, juolab, kad forma turinio nepakeičia. Pamenu, mirus Jonui Pauliui II, vienas tarptautinis žinių portalas skelbė, kad naujas popiežius turės dvi esmines problemas – celibatą ir prezervatyvą… Juokinga.
Ar daug meldžiuosi? Savęs neprievartauju, bet kažkokia pareiga yra. „Magnificat“ – kaip rūkoriaus cigarečių pakelis, rožinis ar litanija – kai stoviniuoju kamščiuose ir džiaugiuosi, kad laikas neina veltui. Radijo trukdymų kol kas nėra. Vis tik tame ora et labora nusveria labora. Gal ne man vienam…
Žmonės nori būti tikintieji, bet turi kažkokių vidinių stabdžių.
Aplinkinių reakcija į tai, kad neslepiu savo pažiūrų, yra veikiau pozityvi. Regis, žmonės nori būti tikintieji, bet turi kažkokių vidinių stabdžių. Nenori prisipažinti, kad rūko. Ar kad meldžiasi rūkydami, kaip anekdote.
Nevengiu pasikalbėti apie tikėjimą. Sutinku dviejų kategorijų žmones. Vieni, kurie žino. Su jais smagu diskutuoti, drauge „parūkyti“, bet kai paklausiu ar tiki, dažniausiai atsakymas būna apie religinę filosofiją, sampratų kitimą ir… Lyg rūkytų tą pypkę ant kurios dailininkas užrašė, jog tai ne pypkė.
Kiti mažiau žino apie filosofiją, bet sakosi tikį, tegu prastesnės cigaretės, bet be filtro. Dažnai išgirstu, kad kažko bijo ar gėdijasi. Anksčiau gėdijosi, kad nesupranta apeigų, dabar sako, „tikiu, bet neinu į bažnyčią, nes nenoriu būti… šališkas“. Labai suprantu. Net mano pažįstami ministrai ir jų pavaduotojai kažkada eidavo, dabar neina. Gal irgi nenori būti šališki. Į spalvotą paradą ministrams galima eiti, ten reiškia nešališka, natūralu, o bažnyčia jau nėra tokia neutrali vieta visiems, nors visus kviečia. Tikėjimas – ne politika? Anaiptol, labai politika. Jei vertybės, kurias išpažįstame bažnyčioje, gatvėje jau laikomos chamizmu ir chuliganizmu – tai labai politika.
Kartais jaučiu, kad ta rūkymo kabina tampa vis siauresnė, vis dažniau norisi parūkyti gamtoje, kai niekas nemato. Pamaištauti, žavėtis tais antikos krikščionimis. Suprantu, kodėl anais Romos laikais nepakeliama būties lengvybė apimdavo katakombose. Nebuvo patys blogiausi laikai rūkoriams. Ir tikintiesiems.
