Kiekviena tauta turi savo „vytautus didžiuosius“. Švediškoji Didžiojo versija, vadinosi Gustavus Adolphus Magnus. Karalius, dar žinomas kaip Gustavas II, valdė šalį XVII amžiuje ir išgarsėjo kaip didis karybos novatorius, tituluojamas net „šiuolaikinio karo tėvu“. Išties jo inovacijos – mobilioji artilerija, agresyvi puolamoji taktika – padarė to meto Švediją bene sėkmingiausiai kariavusia, kad ir nelabai didele valstybe.
Mums – lietuviams – jo nuopelnai šiek tiek prieštaringi – Gustavas buvo „gerietis“, nes ilgam atmušė dantis maskoliams, ketinusiems siekti Baltijos jūrą, bet buvo ir „blogietis“ – priklausė tai pačiai Vazų giminei, kaip ir mūsų valstybės vadovai, tad neslėpė ketinimų savaip tvarkyti Abiejų Tautų Respubliką. Galiausiai pasitenkino tik Livonijos gabalu, bet tik todėl, kad mūsų kariniai „dantys“ buvo aštrūs.
Gustavo valdymo laikais Europą siaubė vadinamas Trisdešimties metų karas, kuriame, beje, buvo gera proga pasirodyti „šiuolaikinio karo tėvu“. 1631 metais Švedijos kariuomenė pasiekė Berlyną. Jei istorikai nemeluoja, karvedys Gustavas tuomet paklausė vietinio administratoriaus, apie kokią politinę ateitį jis svajoja. Anas atsakė, kad jo svajonė yra Berlyno ir viso Brandenburgo neutralumas. Tačiau karalius-karvedys buvo kategoriškas: „Nenoriu nieko žinoti ar girdėti apie neutralumą. … Tai kova tarp Dievo ir velnio.“ Jei jau taip, tai ką reiškia neutralitetas toje kovoje?
Realiame pasaulyje, pasaulyje, kuriame gyvename, sako, nėra karų tarp Dievo ir velnio… O gal yra? Dabartinė Maskvos imperija reikalauja, kad Ukraina, kurios nepavyko pavergti, būtų amžinai…neutrali. Jei jau taip, tai neutrali tarp ko – tarp Europos ir „rusų pasaulio“, tarp teisės ir nusikaltėlio tarp…?
Atsakyti, kaip jaučiate nelengva. Neutralitetas yra daugiaprasmis žodis, reiškiantis ne tik buvimą tarp kažko balto ir juodo. Realiame gyvenime jis dažnai reiškia ketinimą arba įpareigojimą būti politikos paraštėse ar nesikišti į svarbiausius politikos įvykius – gyventi „ilgai ir laimingai“ savo tautinėje ar politinėje užuovėjoje.
Vadinamais Šaltojo karo metais su tuo neutralitetu buvo kiek aiškiau, kai kurios šalys – Austrija, Suomija – neturėjo pasirinkimo, joms taip liepta, kai kurios nenorėjo susitapatinti su „vyresniuoju broliu“ – Jugoslavija, kai kurios norėjo „užsidaryti“, – Albanija, dar kai kurios sukaupė valstybių pinigus ir gerai ginklavosi… Jau minėti švedai, laikomi neutraliteto etalonu, sakė, kad jie nebuvo neutralūs – jiems tiesiog pasisekė kelis šimtmečius nedalyvauti karuose.
Neutralitetas yra daugiaprasmis žodis, reiškiantis ne tik buvimą tarp kažko balto ir juodo.
Ar tie „neutralai“ buvo laimingi ir laimingesni už kitus. Anaiptol. Reikia sutikti su politologais, sakančiais, kad pilname konfliktų pasaulyje neutralitetas turi blogą reputaciją. Nugalėtojams „neutralai“ yra bailiai, pralaimėjusiems -išdavikai ir dar didesni bailiai. Deja, mes – lietuviai – turime labai skausmingą neutraliteto patirtį. Gruodžio pradžioje, kai pasaulis prisimena SSSR-Suomijos „žiemos karą“, tenka, panarinus akis, pripažinti, kad Baltijos šalys šio karo atžvilgiu skelbė ne šiaip sau, o tiesiog absoliutų neutralitetą.
Neutralūs buvome ir anksčiau, kai buvo dalijama Čekoslovakija, net kai reikėjo „atiduoti“ Klaipėdą. Niekas dėl mūsų „nestojo mūru“. Italai su japonais pritarė vokiečiams, anglai su prancūzais nesikišo į neutralios šalies „vidines“ problemas. Amerikai iš viso buvo ne tas galvoj.
Tačiau ar 1940 metais buvo galima tikėtis kažko daugiau? Molotovo-Ribentropo paktas iš esmės buvo susitarimas užvaldyti neutralumą puoselėjančias šalis. Nors ne visi lietuviai ir žino, jokia čia paslaptis, kad slaptajame minėto pakto protokole parašyta, jog abi susitariančios pusės supranta Lietuvos interesą Vilniaus atžvilgiu. Ar neutrali Lietuva, gavusi „vilnietišką“ premiją, galėjo padėti suomiams? Net ir Estija, iš kurios teritorijoje įkurtų sovietinių bazių buvo bombarduojama Suomija, vargu ar galėjo elgtis kitaip?
Prieš tris su puse dešimtmečio nestigo manančių, kad neutraliteto laikai baigėsi. Jei Europa jau vientisa ir laisva, jei Europa jau nuo Vankuverio iki Vladivostoko, jei šalys neturi priešų, išskyrus kokius ten kelis teroristus, nebe žinia, kieno atžvilgiu gali būti neutralus. Buvo sakoma, kad saugumas yra nedalomas, kad mums vienodai skauda ir dėl Balkanų ir dėl Kaukazo ir dėl Kubos.
Veikiai pasirodė, kad skauda nevienodai. Karas buvusioje Jugoslavijoje padalino mus į serbų, musulmonų ar kroatų rėmėjus, vieni buvo už armėnų apsisprendimus Karabache, kiti gynė azerbaidžaniečių valstybės teritorinį vientisumą. Šiandien yra ginantys žydų valstybę, yra pasisakančių už regiono arabus. Lyg kokiame sporte. Jei sakome, kad vyksta „ne mūsų karas“, reiškia, pasaulio saugumas jau nėra mūsų valioje, reiškia, kad esame kažkuo neutralūs ta prasme, kad bėgame nuo problemos, o ne bandome ją spręsti.
Pastaruoju metu tenka matyti, girdėti ir skaityti daug įvairiausių prognozių apie pasaulio ateitį, ypač apie saugumą. Deja, daugelyje blogis ne nugalimas, su juo susitaikoma. Įtikinama, kad jis bus, kad reikia tapti kažkuo neutraliu to blogio atžvilgiu. Ir kol blogis neateina į mūsų kiemą, būkime, neva, neutralūs – „ne mūsų karas“.
Kaip su tuo pasirinkimu? Ar čia tik šiaip sau – „iš valgiaraščio“, ar vis tik tarp Dievo ir velnio? Girdžiu sakant, kad Dievo nėra (bent jau politikoje) , o su velniu kažkaip susitarsime, juk jis visada labiau norėjo tartis, o ne liepdavo rinktis.
Dievas nesudaro sandėrių. Jei Ukraina yra sandėrio objektas, tai čia tikrai ne iš Dievo. Jei jau taip, kaip dabar, anuomet būtų leidę rinktis, tai Gustavus Adophus Magnus čia gal visai ir nebebūtų Magnus. Tiesiog jo niekas neklausytų. O kad klausė, tai gerai.
