Jau bus beveik dvi dešimtys metų nuo tų laikų, kai ėmiau rašyti knygą apie galimus globalizacijos pavojus, vėliau pasirodžiusią pavadinimu „Globalusis futbolas“. Prisipažinsiu, kad gavau nemažai kritikos. Dėl kelių priežasčių.
Viena, kad sakiau netikintis visokiomis kultūrų mišrainėmis, idealiomis demokratijomis ir kitomis globaliomis „gėrybėmis“, kurios mus visus suvienys į laimingą globalią tautą.
Antra, pranašavau, kad gyvendami taip, kaip tada gyvenome, tikrai prisigyvensime karą. Dabar esu giriamas, kad globalizacijos negyriau, o karą nuspėjau, bet tai kita tema.
Knyga „Globalusis futbolas“ ne apie sportą. Bet būdamas futbolo gerbėju pasiūliau kai ko pasimokyti iš šio žaidimo. Futbolas yra pats globaliausias reiškinys pasaulyje, futbolas – simbolis to, ką ir turime vadinti globalizacija.
Futbolą žaidžia visi pasaulyje, nesvarbu, kokia tų žmonių tautybė, religinė priklausomybė, valstybės sandara ir šalies bendrasis vidaus produktas.
Žaisdamos futbolą, visos šalys vadovaujasi tomis pačiomis taisyklėmis, nė viena neturi veto teisės kvestionuoti rungtynių rezultato ir visa tai nepriklauso nuo šalies dydžio, jos geografinės padėties ar šalį valdančios koalicijos su karaliais ir prezidentais.
Futbole nėra išskirtinių teisių nė vienam kontinentui, futbolas labai paprastas ir suprantamas net ir tiems su visai pradiniu išsilavinimu. Beje, futbolą gerai išmano ir vertinti sugeba visi – nuo universitetų profesorių iki gatvės kavinių lankytojų.
Dėl futbolo rungtynių rezultato išgyvenama labiau nei dėl ekonominės krizės. Tą pačią futbolo komandą gali dievinti ir turtuolis, ir vargšas, ir liberalas, ir konservatorius.
Mūsų pasaulyje yra didelės ir mažos, reikšmingos ir nereikšmingos šalys, skirtingos jose gyvenančios rasės, skirtingi papročiai. O kur dar skirtingi interesai, „istorinės tiesos“, norai būti didesnėmis ir stipresnėmis už kitas. Toks pasaulis pilnas nepasitikėjimo, konfliktų ir karų. O kodėl gi visas pasaulis negali būti toks kaip futbolas, kokį visi mėgsta, koks mus visus žavi ir niekada nepasibaigia.
Tai ne šiaip sau klausimas. Jį kelia net rimčiausi globalizacijos žinovai, teoretikai ir kritikai.
Šiandien dėl Pasaulio Tvarkos nesutariame iš pagrindų, šiandien pasaulis yra toks, kad jame galimos trys išeitys.
Pirma – visi puolame į karą ir tada jau kas stipresnis, tas laimės, kas laimės, tas bus teisus, tas nustatys Pasaulio Tvarką.
Antra – į tikrą karą nepuolame, bet ginkluojamės, konkuruojame, grasiname, atgrasome, keikiame vieni kitus… Tai Šaltasis karas, jį pagaliau irgi kažkas laimės, gal kantresnis ir sumanesnis, tai kainuos ne pigiau nei tikras karas, bet galiausiai išsaugosime daug žmonių nuo staigiai nutrūkstančio gyvenimo.
Trečia – imame ir kaip nors susitariame, susitariame nebūtinai draugiškai, apsitveriame tvoromis, susitariame, kad nebūtinai mylėsime vieni kitus, bet kažkaip toleruosime. Juk turime visiems bendrų problemų, kad ir visas tas ekologijas ar pandemijas. Mūsų planeta juk viena ir ta pati.
Ar galima sutarti, kai susitarti norisi, bet aišku, kad tartis reiks su tais, kuriais nepasitikima, kurie iš esmės yra priešai? Bet nesusitarus lieka dvi pirmosios minėtos išeitys… Ar kada nors kam nors taip pavykdavo?
Pavykdavo. Ir ne kartą, Politikos istorija byloja, kad 1648 metais buvo sutarta tokia Vestfalijos taika, pabaigusi baisų Trisdešimties metų karą Europoje. Susitarta, kad dėl tikėjimo nesusitarta, bet tebus taip, kad… kieno valdžia, to ir Bažnyčios tvarka.
Gerai visiems žinomas Vienos Kongresas 1815 metais taip pat buvo ne ideologinių bendraminčių susitarimas, veikiau susitarimas nesikišti į vienas kito „daržą“.
Galiausiai 1975 metais pasirašius vadinamąjį Helsinkio Baigiamąjį Aktą, buvo aišku, kad Sovietai jo nevykdys… Bet ir nekariaus, o tai jau šis tas.
Pasakysiu visai ciniškai. Susitarimas gali būti trejopas – paremtas grėsme, paremtas nauda ar paremtas gera valia – fizinis, verslinis ir moralinis. Dėl to moralinio tai sutariame, kad nesutariame, bet fizinis ir verslinis visai galimi. Diplomatų gyvenimas šia prasme yra labai nelengvas. Žinia, kad „eiti su velniu obuoliauti“ labai rizikinga, bet tenka. Galime prisiminti, kad ir labai šiandien mylimą Ronaldą Reaganą. Jis sėdo prie stalo su Blogio Imperijos bosu, nors anais laikais daug kam atrodė, kad sąžinė neturėtų leisti tai daryti. Galiausiai baigėsi gerai. Bent jau mums tai tikrai.
O kaip reikia ir kaip galima susitarti, mokė tokius susitarimus pergyvenę politikai ir diplomatai. Jau minėtas prezidentas Reaganas ne kartą įspėjo, kad galima derėtis su niekšais ir nusikaltėliais. Mes juk net su teroristais deramės. Tik reikia žinoti, kad būdami su mumis prie vieno stalo, džentelmenais jie tikrai netampa.
Nors labai nori, kad juos tokiais laikytumėme. Neseniai miręs Henry Kissinger (dabar jau vertinamas labai nevienareikšmiškai) visus sutarimus laikė sandoriais, primindamas, kad tikra diplomatija yra kietaširdė, o gal ir iš viso beširdė. Bet sutartis galima.
Taigi, kaip sakė tas kietaširdis diplomatas – kai susėdame dviese prie derybų stalo, suvokiame, kad didžiausia problema pasaulyje esame mes patys – derybininkai, pasaulio likimas dabar priklauso nuo to, ką ir kaip sutarsime.
O toliau jau taktinės detalės… Mūsų atveju reiktų žinoti, kad ne mes turėtume rūpintis ar koks putinas atsilieps, kai skambinsim, o atvirkščiai, ne mes turime sukti galvas, ką jis galvoja, o atvirkščiai… daug kas atvirkščiai, ir kaip sakė vienas mano pažįstamas išminčius, gyvenime dažnai būna visai ne taip, kaip iš tikrųjų turėtų būti.
Futbolas paprasčiau, saugiau, gal net įdomiau, nei karas. Bet mes, kažkaip…
