Jei jums, gerbiamieji, kas nepatinka šiame pasaulyje, tai žinokite, jog tikrovė – tai jūsų (ar mūsų, kaip pažiūrėsi) kūryba. Pasibaigus vadinamam Šaltajam karui, visi choru gyrėmės, kad dabar jau esame nebegrįžtamai amžiams laisvi ir turime galimybę sukurti savo svajonių pasaulį: be karų, suiručių, krizių ir kitokių nemalonumų… Tie nemalonumai greit išnyks, užleidę vietą malonumams, gyvensime ilgai ir laimingai, kaip pasakose. Beje, esame tokie protingi, kad gerai žinome, kaip reikia gyventi ir ką daryti.
Bet, bet, bet… neseniai gavau klausimą „į kaktą“ – ar su savo „ilgai ir laimingai“ gyvenimo realybę norėjome pakeisti pasaka, ar savo noru tapome toli nuo realybės esančių pasakų personažais?
Neretai mano cituojamas geopolitikos guru Zbigniewas Brzezinskis savo rašiniuose geopolitiką lygino su šachmatų lenta. Šachmatai – labai džentelmeniškas žaidimas, čia sunku būti sukčiumi, blefavimo galimybės ribotos, galiausiai – lenta yra vieša erdvė.
Mes manome, kad išmokome žaisti tais šachmatais, netgi sukūrėme istoriją, kad kovojame už teisybę ir amžinąsias, universaliąsias, ne visada išmatuojamas vertybes. Mūsų uždavinys apginti tas vertybes, tad žaidžiame gynybinį žaidimą juodosiomis figūromis, tikėdami, kad pagal apibrėžimą turime galiausiai laimėti. Juk esame teisingi ir viską patikime… laisvam piliečių pasirinkimui (ar pasirinkinėjimui). O piliečiai ne visada renkasi pagal mūsų politinę logiką.
Šiandien galime drąsiai sakyti, kad geopolitika – ne šachmatai… Ir iš viso ta šachmatų metafora neteisinga. Žaidime visos numuštos figūros išnyksta iš jo negrįžtamai, galime jas pamiršti, kai realiame gyvenime nustumtas nuo lentos politikas nėra nužudomas, jis gali vėl pasirodyti žaidimo lauke, galiausiai „žaidime“ lieka jo politinės idėjos, galinčios pastebimai keisti žaidimo eigą.
Todėl niekada nepritariau politikos tapatinimo su šachmatais nei Lietuvoje nei visame „gaublyje“. Suprantu kai kurių politikos šachmatų didmeistrių nuoskaudą, tad rekomenduoju jiems paskaityti Hermano Hesse „Stiklo karoliukų žaidimą“ apie iliuzijos ir tikrovės santykį. Skaudės mažiau.
XVIII amžiaus britų rašytojas Edmondas Hoyle’as išgarsėjo parašęs ar savotiškai sunorminęs žaidimų kortomis taisykles. Frazė „pagal Hoyle” (reiškia „griežtai pagal taisykles”) pradžioje buvo apeliacija į žaidimus kortomis, bet vėliau tapo bendrine fraze, reiškiančią bet kokį veikimą griežtai pagal taisykles.
Šiandien galime drąsiai sakyti, kad geopolitika – ne šachmatai.
Hoyle taisyklių sąvade buvo ir žaidimas vadinamas pokeriu. Drįstu spėti, kad šiandieninė politika – tai pokeris, o lenta – ne langučiai, kur viskas juoda ir balta, o kortų stalas. Ant stalo ne moralė ir teisė, o grynai materialios vertybės. Pokeriui būdingos savitos taisyklės (ar pagal Hoyle, dar reikia įrodyti), reikia ir naujų žaidėjų, mąstančių ne šachmatų, o pokerio strateginiais terminais. Pokeris nelaikomas džentelmenišku žaidimu, tačiau jame reikia savito meistriškumo, todėl šachmatų didmeistriai prie kortų stalo neretai atrodo apgailėtinai.
Pasaulio sąmonėje šis žaidimas labiausiai asocijuojasi su Amerika, tad ir tikimasi, kad geriausi žaidėjai yra būtent ten. JAV prezidentui pasaulis yra lyg nekilnojamo turto katalogas, ir jam nelabai svarbu, kokiu būdu vieno ar kito sklypo (valstybės) savininkas juo tapo, svarbu, kokias kortas jis turi savo rankose. Ir kokia korta „paeina“. Amerikos administracija mano, kad ji yra ne tik geriausias žaidėjas pasaulyje, bet ir turi teisę dalinti kortas, tad Amerika visada turi kortų ir gali rinktis didžiausius „statymus“. Klausimas tik ar tas pokeris bus tik vienai kadencijai ar… dešimtmečiams?
Rusija niekada nemokėjo džentelmeniškai žaisti šachmatais, žaidė veikiau šaškių „sprigtais“, vis tiek sakydama, kad žaidimas vyksta šachmatų lentoje ir viskas čia gerai. Šiandieninis pokeris rusams taip pat netinka, nes reikalauja per daug kantrybės ir susitvardymo, „poker face“ jiems nepasiekiamas. Kortomis jie moka žaisti „durnių“ ir tai nelabai išradingai.
Visi Rusijos „perauklėjimo“ projektai nuo Ordos laikų, baigėsi nesėkmėmis, visi pakvietimai į džentelmenų klubus baigdavosi tuo, kad užuot išmokę elgtis „pagal Hoyle“, jie išmokdavo, kaip taisykles apeiti ar sulaužyti. Prezidentas Trumpas dar tuo netiki, bet… Tai labai žmogiška. Juk pamenate iš savo lietuviško gyvenimo, kaip kiekviena nauja vyriausybė kaltindavo ankstesnę, kad ana nemokėjo susikalbėti su rusais. Va mes tai mokėsime. Niekam nepavykdavo iki to momento kai rusai ėmė nebekalbėti.
Kinija niekada nežaidė šachmatais, kortomis taip pat. Ji dėlioja savąjį GO – strateginį žaidimą, kurio taisyklių šachmatininkai nežino, o pokerininkai net nebando sužinoti. GO – ilgalaikės strategijos žaidimas, kuriame galima ir nedalyvauti. Bet nedalyvaudamas nelaimėsi, nes tai žaidimas dviem. Kinų politikai nekalba kasdien su žurnalistais ir nieko viešai „nestrateguoja“, jiems nereikia rinkimų ar visuomenės pritarimo. Keista ramybė, bet… neretai laiminti.
Arabai – šachmatų išradėjai – visada žinojo, kad politika – realiame gyvenime niekas taip lengvai nedingsta, trumpalaikis pralaimėjimas gali virsti ilgalaike pergale, o demografinis ginklas gali būti veiksmingesnis už šaunamąjį.
Europiečiai manė esą neblogi šachmatininkai, nors gyvenimas parodė, kad žaisdami tik juodosiomis figūromis net ir kovodami „už teisybę“ laimi nedažnai. Su kortomis dar kebliau – kortomis jie moka veikiau dėlioti pasjansus nei susikaupti pokeriui. Pasjansai įdomūs tiek pat, kiek jau minėti stiklo karoliukai.
Kaip čia dabar su ta mūsų Lietuva? Itin pastebimais šachmatininkų pasiekimais pasaulio elite nepasižymėjome – tik „kada ne kada“. O kortas rankose laikėme beveik kiekvienas, neblogai surinkdavome „tūkstantį“ ar pasukdavome „karuselę“. Pažįstu ir bridžo meistrų. Beje, užsienyje sklinda kalbos, kad tie lietuviai visai neblogi kortuotojai ir stropūs mokinukai. Tad netruks dar kartą perskaitys Edmondo knygas. Ir tai jau visai blogai nebus…
