Jau ne kartą esu pasigyręs, kad studijuoju ateities prognozes. Ne tas, kurios bando nuspėti būsimų rinkimų laimėtojus, o veikiau, kas mūsų laukia po gero dešimtmečio ar net po kelių. Bandau nuspėti vadinamas globalias tendencijas ir globalius pokyčius. Atskirai paimti rinkimai, perversmai, karai – tai tik atskiri stikleliai globaliame vitraže.
Suprantama, kad nesu vienišas savo prognozių studijose. Štai prieš porą savaičių autoritetinga Amerikos organizacija Atlantic Council paskelbė viziją, kaip mūsų pasaulis atrodys 2036 metais, po dešimtmečio. Ją sudarė apie 500 politikos ekspertų nuomonės, tad, galima sakyti, jog apie ateitį spėjo tie, kurie žino ar bent jau nujaučia, kur pasuks vėtrunges politikos vėjai.
Šio rašinio tikslas nėra mokslinė analizė, tad nevarginsiu jūsų skaičių gausa, nesiimsiu spręsti, ar tie respondentai parinkti teisingai, ar bešališkai interpretuoti jų atsakymai, ir paminėsiu tik kelis „spėjimus“. Ir tikriausiai jūsų labai nenustebins.
Taigi, apie du trečdaliai apklaustųjų mano, kad padėtis pasaulyje po dešimties metų bus blogesnė nei dabar. Dauguma mano taip pat, kad Kinijos bendrasis vidaus produktas pralenks JAV, bet Jungtinės Valstijos liks didžiausia karine galia. Rusija toliau „menks“. Karas Ukrainoje taps ir ilgam liks „įšaldytu konfliktu, branduolinis ginklas nebus panaudotas.
Beveik kas antras ekspertas mano, kad Taivanas gali būti naujo pasaulinio karo „pretekstas“ (beje, kas ketvirtas mano, kad tai bus Rytų Europa, kas septintas – kad tai bus Vidurio Rytai). NATO kokybiškai keisis ir bus labiau europietiškas bei decentralizuotas.
Potencialiais stiprėjančiais lyderiais Europoje nurodoma Vokietija, Lenkija, Prancūzija, Jungtinė Karalystė. Gali atsirasti daugiau NATO šalių su branduoliniu ginklu (potencialiai Turkija, Vokietija, Lenkija). Europos Sąjunga turėtų išlikti, tačiau ji netaps nei reikšminga karine, nei (sic!) ekonominė galia. Demokratijos ir tarptautinės tvarkos erozija peraugs į demokratijos depresiją. Galima tęsti, bet jau tikriausiai supratote, kad bus blogiau, bet… pasaulis neapsivers.
Kai manęs klausia, ar tikrai taip bus, atsakau, kad tikrai nebus. Skaitykime prognozes žingeidžiai, bet vertinkime santūriai. Paminėsiu tik kelias priežastis, kurios verčia labai abejoti tokiomis pranašystėmis, kaip mano paminėtoji.
Dauguma ekspertų nėra ateities prognozių ekspertai, jų mąstytas didele dalimi yra esamos padėties linijiškas projektavimas į ateitį, kitaip sakant atsargus, evoliucinis, „sveiko proto“, racionalios logikos požiūris. „Tyrimai“, panašūs į nagrinėjamus, vertina situaciją „objektyviai“, mažai atsižvelgdami į politinės valios veiksnį.
Retas kuris išdrįsta pranašauti ką nors panašaus į 9/11, autoritarinių imperijų byrėjimą, pandemijas ir kitokias revoliucijas. O juk dalis politinių lyderių, lemiančių politiką šiandien, po kelių metų iš politikos pasitrauks arba fiziškai, ar bent jau sprendimai bus ne jų valioje. Tad, numatę, kaip bus, vėliau aiškinsime, kodėl nutiko kitaip.
Kažkada buvo toks gana gerai finansuojamas mokslas, vadintas sovietologija. Jo ekspertai išties rimtai analizavo sovietinės sistemos struktūra bei veikimą, tačiau SSSR žlugimas ir visa su tuo susijusi įvykių eiga daugeliui šios srities ekspertų buvo didelė staigmena.
Neseniai pasibaigusio olimpinio šurmulio metu prisiminiau kitą olimpiadą, vykusią 1980 metais Maskvoje. Vargu ar daug jos dalyvių ir boikotuotojų gebėjo prognozuoti, kad po gero dešimtmečio Sovietų valstybės nebus. Sovietologijos ekspertai nuo metu nepranašavo nei „perestroikos“, nei „dainuojančių revoliucijų“. Permainos jau brendo, tačiau SSSR jiems buvo nors ir „negera“, bet stabili valstybė: per didelė ir pernelyg sunkiasvorė (visom prasmėm), kad imtų ir subyrėtų.
Skaitykime prognozes žingeidžiai, bet vertinkime santūriai.
Ekspertai yra savaip bailūs – revoliucijos jiems yra nelogiškos, nemoksliškos, neracionalios… tad kaip čia jas numatysi. Ne paslaptis, kad ir politinę sistemą griovė veikiau romantiški menininkai, o ne racionalūs planuotojai. Tad klausykime mokslininkų, bet tikėkime menininkais.
Šiame kontekste pamenu tokį antisovietinį disidentą Andriejų Amalriką, kuris tikėjo, kad Sovietų valstybės neliks, ir tai atsitiks gana greit. Niekas jo nelaikė rimtu ekspertu, nors dabar matau, kad verta po pusės šimtmečio iš naujo peržvelgti jo politologinį palikimą ir iš jo pasimokyti. 1969 metais šis istorikas paskelbė esė „Ar Sovietų Sąjunga išliks iki 1984 metų?“. Ji tapo savotiška pranašyste, bet Vakaruose buvo vertinama kaip literatūrinė provokacija, o ne rimta politinė analizė. Vis dėlto daugelis jo įžvalgų pasirodė stulbinamai tikslios.
Tikriausiai supratote, kad 1984 yra aliuzija į Orwello aprašytą politinę būseną – iki tokios SSSR tikrai neišgyvens. Autorius pastebėjo, kad pagrindinė valstybės žlugimo priežastis yra tai, kad priversta vis daugiau resursų skirti savo pačios gyvenimo kontrolei, izoliuoti savo piliečius nuo likusio pasaulio, sukurti kažkokį paralelinį gyvenimą, kuris galiausiai demoralizuoja tą visuomenę – matyti vienaip, sakyti kitaip, galvoti trečiaip. O tai įmanoma tik tam tikrą trumpą laiką…
Šalia to svarbus yra etninis faktorius ir… karas, kurio autoritarinė valstybė neišvengiamai griebiasi savo egzistencijos pabaigoje. Amalrikas prognozavo Sovietų karą su Kinija, bet, pasirodė, užteko ir Afganistano.
Šiandien politologai cituoja Amalriką kaip užmirštą pranašą, pastebėdami, kad jo pranašystės tinka ir dabartinei Rusijai. Autoritarinės valstybės galą pranašauja režimo senėjimas ir stagnacija, priklausomybė nuo žaliavų, geopolitinė izoliacija ir imperinė propagandos logika. Ir karas. Situacija panaši ta prasme, kad olimpiadose – anuometinėje ir dabartinėje – bene svarbiausiu klausimu buvo… vėliava. Kaip sąžinės simbolis.
Tad bus, kaip ekspertai negali numatyti, nes jie tiesiog neturi instrumento išmatuoti žmogiškus jausmus ir surašyti, kaip sugebėjo Andriejus, kuris žuvo dviprasmiškomis aplinkybėmis, taip ir nesulaukęs savo pranašystės išsipildymo. O kaip sako folkloras, bus arba tai, ko bijosi, arba tai kuo tikėsi. Geriau tikėti.
