Seimo dauguma nepaprastai drąsiai atrėmė „grėsmę nacionaliniam saugumui“ sukėlusį Zitos Šličytės išpuolį!
Ir susigriebta buvo pačiu laiku: dar advokatei, Aukščiausiosios Tarybos deputatei, nebaigus iš parlamento tribūnos sakyti kalbos, Seimo nariai ją pamėgino sustabdyti narsiai plodami ir šaukdami „gėda“.
Salę išsyk ryžtingai paliko premjerė ir ministrai. Ingrida Šimonytė žurnalistams paaiškino: „Tiesiog man tai, kas buvo pasakyta, buvo nepriimtina ir aš išėjau“.
„Gėda“ Zitai Šličytei buvo skanduojama ir po iškilmingo Kovo 11-osios Seimo posėdžio parlamento fojė.
Principingai Z. Šličytės kalbą netrukus įvertino Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininkas Tomas Vytautas Raskevičius: „Z. Šličytės kalba nėra žodžio laisvė. Tai yra neapykantos kurstymas ir grėsmė nacionaliniam saugumui“!!!
Ekonomikos ir inovacijų ministrė Aušrinė Armonaitė svaiginamai drąsiai palygino Z. Šličytės kalbą su karine Putino invazija: „Pyktis, tamsa, neapykanta … gauna aukščiausias tribūnas… Putinui net nereikės mūsų užpulti, kad žiaurumas paimtų viršų…“
Seimo narys Mindaugas Lingė tuoj pat pareikalavo kolektyvinės atsakomybės: šitokią kalbėtoją pasiūlęs Signatarų klubas „turi taip pat prisiimti atsakomybę už jos neapykantos kalbą“. Jam atitarė Europos Parlamento narė Rasa Juknevičienė: „dėl šio išpuolio […] atsakomybė tenka klubo vadovybei“.
Seimo daugumai suskubo į pagalbą „viešosios nuomonės formuotojos“.
Seimo daugumai suskubo į pagalbą „viešosios nuomonės formuotojos“, griežtai pasmerkusios mūsų pažangioje visuomenėje dar „užsilikusią smarvę“, „besispjaudančią bobą“, „nusikaltėlę“, kurios vieta „teisiamųjų suole, galimai – netgi kalėjime“.
Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen „dėl to, ką šiandien teko išgirsti iš istorinės Seimo salės“, viešai atsiprašė „visų, mylinčių ir gerbiančių laisvę ir lygiateisiškumą“.
Suprasčiau Policijos departamento generalinę komisarę, atsiprašančią dėl nederamo policijos pareigūno poelgio.
Suprasčiau privačios įmonės direktorę, apgailestaujančią dėl samdomo darbuotojo nevykusio žingsnio. Bet laisvos Lietuvos parlamento pirmininkė nėra nei komisarė, nei direktorė, nei „kalbos policininkė“. Jos pareiga – saugoti parlamentą kaip skirtingų nuomonių forumą, kaip laisvos Respublikos pamatą.
Neaptarinėsiu Z. Šličytės kalbos – joje išsakyta daug pastabų: galima pritarti vienoms, nesutikti, ginčytis su kitomis. Tačiau šiuo atveju Seimo dauguma imasi neigti pamatinę teisę – tarti iš parlamento tribūnos daugumai nepriimtiną nuomonę.
Seimo dauguma imasi neigti pamatinę teisę – tarti iš parlamento tribūnos daugumai nepriimtiną nuomonę.
Ir toks elgesys jau yra tikra grėsmė – grėsmė parlamentinei Respublikai.
Apie tokią grėsmę Respublikai Seimuose nuolat įspėdavo vienas kitą senosios Lietuvos piliečiai. „Lietuvių Ciceronu“ vadintas Kristupas II Radvilas XVII amžiuje aiškino: „Kiekvienas tėvynę mylintis žmogus neturi teisės užgniaužti savyje tėvynei reikalingo balso“, turi jį viešai išsakyti, o bendrapiliečiai Seime privalo jo balso išklausyti. Būtent tokiu principu remiasi laisva Respublika.
Rusų intelektualė Ana Politkovskaja dar pirmaisiais Putino valdymo metais liūdnai atsiduso: „Rusai net nepastebėjo, kaip neteko savo parlamento ir jo net nepasigedo“ – jų „parlamente“ tiesiog nebeliko laisvo žodžio, laisvų diskusijų.
Būtų liūdna, jei lietuviai prarastų savo tėvynės parlamentą, patikėję jį Tėvynės sąjungai, liberalams ir Laisvės partijai.
Kas galėtų guosti, teikti vilties? Gal tie trys Tėvynės sąjungai priklausantys Seimo nariai: Paulius Saudargas, Laurynas Kasčiūnas ir Justinas Urbanavičius, šių metų Kovo 11-ąją sutikę tikrą laisvės kovą kovojančioje Ukrainoje?
