Straipsnis parengtas pranešimo, skaityto 2024 m. rugsėjo 6 d. konferencijoje „Visuomenė be dorybių – grėsmė nacionaliniam saugumui: Šiluvos deklaraciją apmąstant“, pagrindu
Pirmąkart nepriklausomoje Lietuvoje tenka dalyvauti forume, kurį valdančios Laisvės partijos į Europos Parlamentą deleguotas asmuo yra viešai įskundęs Valstybės saugumo departamentui. Garbė tokiame forume dalyvauti. Sykiu politiko Dainiaus Žalimo skundas paliudija forumui pasiūlytos temos aktualumą: kaip mums, skirtingų pažiūrų lietuviams ir lietuvėms, Lietuvoje sugyventi nesišaukiant prieš kitaip manančius slaptųjų tarnybų prievartos, vieniems kitų neniekinant ir nemarginalizuojant? Neturiu į šį klausimą tvirto atsakymo, tik manau, kad jį šiandien svarbu kelti ir kartu svarstyti.
Taigi kokių dorybių ir kokių savybių mums reikėtų, kad mūsų bendras gyvenimas Lietuvoje būtų ne tik įmanomas, ištveriamas, bet ir pasitikėjimu, bendradarbiavimu grįstas? Juk kad ir kokio tikėjimo, kokios pasaulėžiūros būtume, esame linkę tikėti savo pozicijos padorumu. Vieni už nugaros jaučiame turintys Jėzų Kristų, kiti – Šventąją Pažangą, dar kiti – Didžiąją Abejonę, ir visi manomės esą teisūs. O ar yra dalykų, dėl kurių galėtume savo teisumo ribas peržengti? Bene nuosekliausiai mirties klausimą svarstęs mūsų filosofas Juozas Girnius yra sakęs: jei nežinome, dėl ko verta mirti, ar žinosime, dėl ko verta gyventi? Ar ribinėje situacijoje, pavyzdžiui, mirtinos grėsmės Lietuvos Respublikai akivaizdoje, būtume pasiryžę guldyti galvas ne tik už vieną ar kitą idėją, bet ir vienas už kitą? Ar Alvydas Jokubaitis stotų greta Dainiaus Žalimo ir guldytų už jį galvą? O Dainius Žalimas – už Igną Vėgelę? Petras Gražulis ir Tomas Vytautas Raskevičius – vienas už kitą? Ir tai nėra tušti klausimai. 1940-ujų birželį Lietuvai sulaukus Sovietų Sąjungos ultimatumo, tuometinis ministro pirmininko pavaduotojas, Vasario 16-osios Akto signataras, krikščionis demokratas Kazys Bizauskas džiaugėsi pagaliau atsiradusia proga „atsikratyti Smetonos režimo“. Netrukus pats buvo sovietų nužudytas. Ar savo istorijos pamokas jau esame gerai išmokę ir panašių laikysenų šiandien išvengtume? Nežinia. Tačiau kai kurias pamatines Vakarų ir Lietuvos patirtis, regis, būtų svarbu prisiminti.
Dar sovietiniais metais rusų intelektualas Sergejus Averincevas teigė: jei kada nors Rusijos visuomenė norės tapti demokratinė, ji turės atrasti ir atidžiai perskaityti Aristotelį, kurį Vakarų krikščioniškoms tautoms dar Viduramžiais padėjo atrasti šv. Tomas Akvinietis. Mat piliečių laisvei ir demokratiniam sugyvenimui Rytų krikščionių pažinto Platono esą nepakanka. Kodėl ir mums atsigręžti į Aristotelį šiandien reikėtų? Aristotelis politėją, laisvų žmonių bendruomenę, lygino su darniu įvairių balsų sąskambiu arba simfonija. Pasak jo, bendruomenėje gyvenantiems žmonėms yra būdinga siekti kuo didesnės vienybės. Tačiau, jei šio siekio neribosime, jei jis taps per stiprus, simfonija pavirs monotonija, politėja tiesiog išnyks. Tad, saugodami savo politėją, turime saugoti ir jos daugiabalsiškumą, jos piliečių pažiūrų, įsitikinimų ir nuomonių įvairovę.
Svarbi išlieka ir kita Aristotelio pastaba. Kada valstybė, politėja, būna dora? – klausė graikų filosofas. Ir atsakė: tada, kai ją valdantys piliečiai yra dori. O dori piliečiai paprastai tampa ugdomi. Taip piliečių dorybes ugdanti ir asmenis laisvinanti mokykla imama suvokti kaip būtinas laisvos valstybės, laisvos piliečių bendruomenės pamatas. Juk vergai, pasak Aristotelio, negali turėti valstybės. Būtent taip mokyklos vaidmenį tautos gyvenime suprato ir Vasario 16-osios Respublikos lietuviams aiškino filosofas Stasys Šalkauskis. Taip Sąjūdžio laikais ir pirmaisiais Kovo 11-osios Respublikos metais ragino į atkuriamą tautos mokyklą žiūrėti ir Meilė Lukšienė. Dar 1989-aisiais ji įspėjo tuometinius Sąjūdžio lyderius: jei nebus rimtai rūpinamasi Lietuvos mokykla, neturėsime ir tikros demokratinės valstybės. O tautos mokykla, jos nuomone, turėtų būti mus jungianti, telkianti ir laisvam gyvenimui auginanti, tad ir kuriama visuomenei ir jos grupėms tariantis, kartu bendrų sprendimų ieškant.
Kodėl ir mums atsigręžti į Aristotelį šiandien reikėtų? Aristotelis politėją, laisvų žmonių bendruomenę, lygino su darniu įvairių balsų sąskambiu arba simfonija.
Taip tąsyk ir mėginta daryti. Pamenu, pirmaisiais nepriklausomybės metais būta daug karštų ginčų ir susipriešinimo dėl tikybos mokymo mokyklose: vieni reikalavo privalomų tikybos pamokų visiems Lietuvos mokiniams, kiti nuosekliai gynė „pasaulietinės mokyklos“ idėją. Būdamas kultūros ir švietimo ministru važiavau tada pas kardinolą Vincentą Sladkevičių ir siūliau ieškoti visuomenei priimtinos išeities. „Kalbėkite šiuo klausimu su kunigu Sigitu Tamkevičiumi – jis grįžo iš kalėjimų ir tuo užsiims“, – pasakė kardinolas. Taip ir buvo. Tardamiesi atradome Lietuvai, regis, priimtiną, Vokietijai ir kai kurioms kitoms Europos šalims būdingą sprendimą – laisvai mokinių pasirenkamą tikybos arba etikos mokymąsi.
Ar pakankamai tariamės dėl esminių švietimo dalykų šiandien? Ar jėga primetamos „ekspertinės pozicijos“ nepavers Lietuvos mokyklos kovos lauku, visuomenės susipriešinimo erdve? Pagaliau, ar tikrai žinome, kokias bendras mūsų vaikų dorybes ugdo, kokią tradiciją, kokį bendrą Lietuvos pasakojimą perduoda, kokį jaunosios kartos santykį su praeitimi ir ateitimi kuria dabartinė mūsų mokykla. Ar ja galime pasikliauti kaip patikimu mūsų laisvės ir solidarumo, mūsų intelektualinio savarankiškumo šaltiniu? Ar šiuos klausimus nors kiek rimčiau svarstė politikai, neseniai patvirtinę mokyklai naujas ugdymo programas? Nežinia.
Šios programos grindžiamos skirtingomis ugdymo filosofijomis, jos nesusikalba tarpusavyje. Ar susikalbės jas išėjęs mūsų jaunimas? Štai, mokykla dabar turi net dvi programas, skirtas mokinių pilietiškumui ugdyti. Vienoje – viskas apie valstybę ir veik nieko apie pilietį. Kitoje – viskas apie pilietį ir veik nieko apie valstybę. Ir nei vienoje, nei kitoje programoje – nė žodžio apie Respubliką, apie laisvų piliečių sąjungą, apie tai kuo ji remiasi, kaip ji piliečių kuriama, prarandama, ginama ir išsaugoma. Ar įmanoma susitarti dėl bendro gyvenimo valstybėje, nesusitarus dėl mokyklos – dėl idėjų ir dorybių, kuriomis valstybės ateitį grįstų mūsų vaikai?
Taigi kas galėtų, jau 34 metus renčiamo Lietuvos pastato sienoms pastaruoju metu trūkinėjant, mus patikimiau į bendrą Respubliką jungti? Kadaise lietuvių intelektualas, kultūrinis liberalas Vytautas Kavolis manė, kad tokį visuomenės konsolidavimo vaidmenį galėtų atlikti liberalų puoselėjama laisvės kultūra. Brangindama visų laisvę ir būdama pakanti, ši laisvės kultūra, pasak Kavolio, turėtų būti pajėgi kurti dialogą su kitomis tautoje gyvuojančiomis kultūromis: konservatyviąja, tautiškąja, socialdemokratine… Deja, šiandien matome, kad Lietuvos liberalams laisvės našta tapo per sunki. Jie ne tik nesirūpina asmens ir visuomenės laisve, bet politiniais sprendimais ima jai kelti grėsmę. Gal tokį Lietuvos visuomenę moraliniais pagrindais telkiantį vaidmenį galėtų atlikti krikščioniškoji kultūra? Gal. Prieš kurį laiką kardinolas Sigitas Tamkevičius yra pastebėjęs: Katalikų Bažnyčia buvo laisvės gynėja sovietų okupuotame krašte, tokiai jai tenka būti ir šiandien. Gal šis angažavimasis laisvei, turintis Lietuvoje senas tradicijas, galėtų būti dar stipresnis?
Vis dėlto ar nebūtų laikas mums rimčiau permąstyti savo santykį su tradicija, su tuo, ką Konstantinas Sirvydas XVII amžiuje lietuviškai vadino „padavimu“? Ar mūsų turimas santykis su istorija mus augina ar klampina? Vis dažniau atrodo, kad mes su pykčiu ir neapykanta į savo praeitį klimpstame: aistringai suvedinėjame sąskaitas su savo mirusiais, vėl ir vėl mirusius žudome. O mirusieji, į tokį elgesį atsišaukdami, mus priešina ir kiršina. Regis, mūsų santykyje su praeitimi stinga istorijos savumo jausmo, stinga paties „padavimo“. Gal tokio jausmo galėtume pasimokyti iš kai kurių lenkų intelektualų, pavyzdžiui, iš Pavilnyje gyvenusio rašytojo Tadeuszo Konwickio? Jo jaunesnis bičiulis Adamas Michnikas yra rašęs: tas prakeiktas Konwickis amžinai jautėsi kaltas dėl visko – ir dėl Abiejų Tautų Respublikos padalinimų, ir dėl pralaimėtų sukilimų, ir dėl tavo ir mano moralinio skurdo. Ar nėra mūsų santykis su praeitimi grįstas siekiu išvengti atsakomybės ir kaltės? Pastangų išsinerti iš savo istorijos, nuo jos pabėgti? Ar nesame apimti iliuzijos: išmesime iš savo praeities pirmąjį prezidentą Antaną Smetoną, nugriausime vieną kitą paminklą ir būsime pažangūs, gražūs, savimi patenkinti? Tai kaprizingo paauglio, bet ne istorijos paveldėtojo elgesys.
Tiek nepriklausomybės metų prabėgo, o mes vis dar nesijaučiame esą tikri savo tradicijos, mums duoto „padavimo“ perėmėjai, turintys išgyventi visus gyvuliškus skausmus ir dangiškus džiaugsmus, tekusius Lietuvos bendruomenei praeityje. Juk sveikas santykis su sava istorija grindžiamas meile ir atjauta, pastanga iki mūsų gyvenusius pažinti, suprasti ir atjausti. Nebūtinai pateisinti, bet suprasti ir atjausti. Mes turime šioje žemėje nugyventus mūsų bendruomenės amžius, per šimtmečius kauptas patirtis ir išmintį. Būtent gyva Lietuvos tradicija, jei ją atrasime, jai atsiversime, gali padėti mums ir dabarties pasaulyje išlikti savarankiškiems, išsaugoti intelektualinį Lietuvos visuomenės savarankiškumą.
Deja, šiandien matome, kad Lietuvos liberalams laisvės našta tapo per sunki. Jie ne tik nesirūpina asmens ir visuomenės laisve, bet politiniais sprendimais ima jai kelti grėsmę.
Taigi mūsų sugyvenimui būtų svarbu ir patiems mokytis, ir savo vaikus mokyti ne bėgti, ne slėptis nuo krašto istorijos, bet jai atsiverti, ją perprasti ir, kiek išgalime, ją tęsti – išlikti istorijos subjektais. Atvirumas istorijai mokytų mus ir kuklaus mąstymo, sokratiško dialogo, tirpdytų mūsų teisuoliškumą. Gal padėtų suprasti Baroko filosofo Blaise’o Pascal’io ištarmę: „tesutinku su tais, kuria kentėdami ieško savęs“? Ir sykiu teiktų tikro, nevaidinamo pasitikėjimo savimi, vaduotų iš infantilaus nesavarankiškumo, kai gebame puikuotis tik ištobulintais įgūdžiais aklai kopijuoti svetimas mintis ir elgsenas.
Ar nebūtų mums šiandien reikalingas „lietuvių ir rusų karaliaus“ Gedimino tikėjimas, kad Lietuvoje su savo išmintingaisiais esame pajėgūs susikurti tokią žmonišką tvarką, apie kurią kiti net nėra pagalvoję? Ar į pokalbį apie mūsų sugyvenimo kelius neturėtume įtraukti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žmonių, su jų asmeninėmis patirtimis? Štai, iš Naugarduko žemių kilęs bajoras Teodoras Jevlašauskis atsiminimuose pasakoja apie valdovo Stepono Batoro laikus, kai „tikybos skirtumai nebuvo kliūtis bičiulystei“. Stačiatikių sūnus, kalvinistas, katalikų draugas Jevlašauskis, pakviestas į svečius bičiulio Vilniaus kanauninko, sėdėjo už vieno pietų stalo su popiežiaus legatą kardinolą Ippolitą Aldobrandinį Vilniun atlydėjusiais italais. Kai italai „sužinojo, kad evangelikas esu, labai stebėjosi, kaip drįso kunigas kanauninkas mane į savo pietus kviestis, o kai jis jiems pasakė, kad mūsuose dėl to jokios neapykantos nekyla ir mylimės kaip geri draugai, gyrė tai italai, kalbėdami, kad čia tarp mūsų Dievas gyvena, o savo šalies vidaus įstatymus ir giminių kivirčus peikė“, – pasakoja mums XVI amžiaus Lietuvos bajoras, žinojęs, kas Baltramiejaus naktį įvyko Paryžiuje.
Pernai paminėjome šv. Juozapato Kuncevičiaus kankiniškos mirties jubiliejų. Bet ar nebūtų mums svarbus XVII amžiuje vykęs dviejų uolių krikščionių – unitų arkivyskupo Juozapato ir Lietuvos didžiojo etmono Leono Sapiegos – ginčas. 1622-ųjų pradžioje Polocko arkivyskupas Juozapatas Kuncevičius kreipiasi į Lietuvos kariuomenės vadą ir paprašo karinės pagalbos, su kuria galėtų suvaryti stačiatikius iš cerkvių į unitų bažnyčias. Į šį prašymą Sapiega atsako liepsningu 1622-ųjų kovo 12-osios laišku. Dievas „nenori prievarta suvarytų vergų turėti ir tokių nepriima“, mūsų tėvynėje religinė prievarta negalima, – skelbia didysis etmonas. Ir įspėja arkivyskupą, kad šis nutolęs nuo Jėzaus Kristaus ir Evangelijos, kad apaštalai niekada negrasinę žmonėms pasaulio galingųjų valdžia, kad krikščioniškas vienybės noras visada privalo remtis ne prievarta, bet „meilės tiesomis“. Ir toks pokalbis Lietuvoje vyksta, Europoje siaučiant Trisdešimties metų karui, katalikams ir protestantams skerdžiant vieniems kitus. Tuo pat laiku Vilniaus vyskupas Eustachijus Valavičius, intelektualas, susirašinėjantis su Europos filosofais, savo rūmuose Verkiuose rengia poezijos vakarus, kuriuose dalyvauja ne tik katalikas Motiejus Kazimieras Sarbievijus, bet ir jo bičiulis kalvinistas Danielius Naborovskis… Ar ne tomis pačiomis nuostatomis remdamasis XX amžiaus pradžioje stengiasi lietuvių visuomenę telkti Juozas Tumas-Vaižgantas?
Taigi ar gilias tradicijas Lietuvoje turinti krikščioniškoji kultūra galėtų megzti dialogą su kitomis tautos kultūromis ir laisvinti, jungti, kilninti dabartinę visuomenę? Vis prisimenu popiežiaus Benedikto XVI encikliką „Deus caritas est. Apie krikščionišką meilę“, paskelbtą 2006-aisiais. Popiežius remiasi Pirmuoju Jono laišku – „Dievas yra meilė, ir kas pasilieka meilėje, tas pasilieka Dieve, ir Dievas pasilieka jame“ (1 Jn 4, 16) – ir teigia, kad krikščioniškos meilės principas šiuolaikinei civilizacijai tampa itin svarbus. Pasak jo, „pasaulyje, kur su Dievo vardu kai kada siejamas kerštas ar net pareiga nekęsti bei smurtauti, ši žinia labai aktuali ir neabejotinai reikšminga“. Krikščionybė visų pirma yra meilės religija, krikščioniškoji meilė yra ne tik „įsakymas“, bet ir atsakas į Dievo meilės dovaną, – primena popiežius Benediktas XVI. O mes, Antanu Maceina pasiremdami, galėtume tarti, kad dieviškoji kenozė, iš meilės kylantis savo visagalybės išsižadėjimas, savo valios apribojimas, šaukiasi ir žmogaus kenozės – apsiribojimo ir pagarbos kito laisvei. Ar nebūtų šiandien atmintini ir šie Pirmojo Jono laiško žodžiai: „Kas nemyli savo brolio, kurį mato, negali mylėti Dievo, kurio nemato“ (1 Jn 4, 20).
Regis, krikščioniškoji kultūra galėtų dabarties Lietuvoje aktyviau skleistis kaip gyvos meilės ir laisvės kultūra. Bet štai, katalikų intelektualai, nevengiantys viešumoje tapatintis su Bažnyčia, ateina jau šiapus „gyvųjų ir mirusiųjų teisti“. Ir valdžios galios lauke būdami skelbia nuosprendžius ne tik netobuliems amžininkams, bet ir nuodėmingiems tėvams bei protėviams. Kai kurių savo naujausios istorijos nutikimų neturėtume pamiršti: motina Bažnyčia po mirties neįsileido į Vilniaus Šv. Jonų šventovę poeto Justino Marcinkevičiaus palaikų. Buvo ir lieka ši akademinė šventovė atvira agnostikams ir ateistams, bet Vilniaus universiteto užaugintam poetui tapo užverta… Ir tokių sprendimų mes viešai nevertiname, dėl jų nediskutuojame. Štai ir galvoju: jei istorijos subrandintas savas, autentiškas Lietuvos kultūros kodas mus veiktų stipriau, mūsų bendras gyvenimas gal būtų dialogiškesnis, savarankiškesnis, oresnis? Jei Lietuvos Respublikos projektą nuolat aptartume atviruose forumuose, jei tokiu skirtingai mąstančių lietuvių laisvu forumu kada nors taptų visuomeninis radijas ir televizija, gal šis projektas būtų mums visiems artimesnis ir sėkmingesnis?
Ir paskutinė pastaba. Kristijonas Donelaitis viename iš išlikusių vokiškai rašytų filosofinių eilėraščių teigė: „Pasaulis jam [žmogui] būti rojumi duotas“ [„ihm ist die Welt zum Paradies gegeben“]. Donelaičio „Metai“ ir kviečia mus pamatyti, atrasti pasaulį kaip rojų. Ne paniekinti, sugriauti ir perstatyti, bet gebėti juo džiaugtis, gėrėtis ir grožėtis, mokėti jame gyventi ir sugyventi. Tai krikščioniškas požiūris. Bet galima ir kita krikščioniška nuostata: esame už nuodėmes į pasaulį nutremti kaip į pragarą. Tad dėl pažadėtojo rojaus turime šį pragarą sąžiningai iškęsti. O kad rojaus būtume išties verti, padėkime vienas kitam ir savo politikams paversti pasaulį tikru pragaru.
Ir vis dėlto manau, kad senas Donelaičio priesakas galėtų būti girdimas ir šiandienos lietuvių. Gal neskubėkime mums Dievo duoto pasaulio neigti, jo iš pagrindų keisti. Gal pamėginkime pirma į jį įsižiūrėti, įsiklausyti – o gal dar pavyks atrasti kaip rojų?
