Dainius Žalimas viešai didžiuojasi pergale. Europos Parlamentas priėmė jo parengtą rezoliuciją: pripažino, kad Lietuvos socialdemokratai siekia susidoroti su LRT keršydami už premjero Gintauto Palucko „neskaidrios veiklos išaiškinimą“, ir „primygtinai ragina Seimą“ palikti visus 2024-aisiais priimtus LRT įstatymo pakeitimus – „be kita ko” ir tuomet įvestą atvirą balsavimą dėl LRT direktoriaus skyrimo.
Ir ko iš savo išsirinktų politikų Lietuva galėtų laukti dabar? Grupės Seimo narių skundo Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentui, jo administracijai, Senatui ir Kongresui dėl šalyje „leftistų persekiojamų“ parlamentarų, dėl trukdymo jiems bendrauti su visuomene, susitikti su piliečiais, dėl „propaganda paverstos žiniasklaidos“?
Ir kodėl Seimo nariai Valius Ąžuolas, Raimondas Šukys, Ignas Vėgėlė, Birutė Vėsaitė ir kiti negalėtų pasidalinti savo didžiu nerimu dėl demokratijos būklės tėvynėje su JAV – senu strateginiu Lietuvos partneriu? Ar tai nebūtų gražu, patriotiška ir verta pasididžiavimo?
Ar nebūtų gražu ir pilietiška, jei į provincijos miestelius nuvykusius Seimo narius konservatorius ir liberalus pirmieji tarpduryje sutiktų ne gerbėjai, bet oponentai – pečiuiti senoliai su atitinkamais plakatais rankose ir skanduotėmis lūpose? Ar pilietinė visuomenė Lietuvoje netaptų dar gyvesnė, dar aktyvesnė? Dar labiau mus džiuginanti?
Ir vis dėlto Vincas Kudirka neatsitiktinai lietuviams skirtą „Tautišką giesmę“ baigė priesaku – „Vienybė težydi!“ Juk visa Lietuvos praeitis, iš kurios raginami semtis stiprybės, mums liudija būtiną laisvės ir vienybės, nepriklausomybės ir solidarumo jungtį. Pristigę solidarumo XIII amžiuje praradome Mindaugo kurtą Lietuvos Karalystę, XVIII amžiuje – Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, 1940-aisiais – Vasario 16-osios Respubliką.
Šiandien pagrįstai su broliais lenkais didžiuojamės 1791-ųjų Gegužės 3-iosios Konstitucija. Tik dažnai užmirštame, kad ji buvo priimta pažeidus to meto įstatymus, ignoruojant ne tik opoziciją, bet ir abejojančius. Tuometiniai reformatoriai pernelyg pasitikėjo Prūsijos parama ir per mažai galvojo, kaip suvienyti vidaus jėgas.
visa Lietuvos praeitis, iš kurios raginami semtis stiprybės, mums liudija būtiną laisvės ir vienybės, nepriklausomybės ir solidarumo jungtį.
Politikai, įsitikinę, kad Konstitucija priimta neteisėtai, kad ji pažeidė pamatines Respublikos piliečių teises, puolė ieškoti paramos Peterburge, manydami, kad Rusijai padedant pavyks laisves susigrąžinti, teisėtą tvarką atkurti. Taip ir praradome valstybę. Nesusitarėme krašte. O Prūsija su Rusija susitarė. Susitarę mus pasidalino.
Svarbi istorinė pamoka, regis, liko neišmokta.
Daug pasiekėme gyvendami Vasario 16-osios Respublikoje. Tais pasiekimais iki šiol remiamės. Tačiau per menkai šiandien nagrinėjame modernios Lietuvos Respublikos žlugimo aplinkybes. Daug to meto tekstų lieka be mūsų rimtesnio dėmesio.
Kad ir poeto Vytauto Mačernio laiškas, rašytas Šarnelėje 1939-ųjų rugpjūrio 19-ąją draugui Pauliui Jurkui:
„Tik vienas dalykas kamuoja mane, tai vargingas ūkininko gyvenimas. Tai šuniškas gyvenimas… ‘Kad ir nemokyti esam, bet žinom, kad ponų mėšlas esame’, sako jie. Laukia kaimas karo, ar kokių permainų, nes taip skurdžiai gyventi nebegalima toliau. Kada apie rusą ar vokietį kalba, ašaras lieja, taip gailisi tų laikų, kurie praėjo. O tėvynė jiems nė galvoj, Lietuva jie vadina Kauno ponus. Ir iš tikrųjų: alkanų iliuzijom nepamaitinsi. Skurdas ir tamsa kaime. Mes dar azijatai! Žinoma, pačiam taip neatrodo, nes viso to nematai, bet patikėti gali.“
Kovo 11-osios Respublikoje ūkininkai greičiausiai gyvena geriau. Bet aistringi svarstymai, kam iš bendrapiliečių reikėtų „paversti gyvenimą pragaru“, kas „šuniško gyvenimo“ vertas, liejasi kasdien.
Regis, nužydėjusi mūsų vienybė turėtų būti rimtas įspėjimas: Lietuvos nepriklausomybė, sykiu ir mūsų laisvė, netenka būtinos atramos – piliečių santaros, solidarumo. Ar be jų ilgai išsilaikys?
O nuotraukoje – VSD įtakos agentas Visvaldas Mažonas su naujutėle nacių vėliava 2012-ųjų vasario 22-osios protesto mitinge. Tada signatarai Romualdas Ozolas, Bronislovas Genzelis pakvietė piliečius į Daukanto aikštę protestuoti prieš valdžios savivalę – prieš prezidentės, vyriausybės ir VSD įvykdytą susidorojimą su FNTT vadovais. Susirinko daugiau nei tūkstantis žmonių.
Tarp susirinkusiųjų buvo ir seno VSD kario Mažono grupuotė. Nacių vėliavomis mojuodami, LRT ir kitų TV kamerų ištikimai sekami, Mažono vyrai tąsyk brovėsi vis arčiau Ozolo ir Genzelio… Kad tik nepritrūktų raudonų vaizdų su svastikomis TV žinių laidoms, kuriose „viešosios nuomonės formuotojai” netrukus sutartinai smerks „suradikalėjusių politinių revanšistų ir marginalų išpuolį”.
Tais pačiais metais dėl pilietinių protestų, dėl teisingumo siekio atkurtoji Lietuvos valstybė gėdingai teis savo signatarus Ozolą ir Genzelį. Iš jų visus metus tyčiosis „visuomeninis transliuotojas“ ir šmaikštus Tėvynės sąjungos jaunimas… Ir tik gerokai vėliau Vilniaus apygardos administracinis teismas, ištyręs FNTT vadovų atleidimo aplinkybes, paskelbs, kad jie buvo atleisti neteisėtai.
Prisiminiau tą nuotrauką ir tuometinius nutikimus, pamatęs LRT veidaknygėje šią savaitę paskelbtą archyvinę medžiagą, kurioje 2004-ųjų sausį Rolandą Paksą Ukmergėn „atlydėjęs“ Visvaldas Mažonas sumuša žydų kilmės mokinį Marių Drochnerį.
Tada su bičiuliu Leonidu Donskiu piktinomės tokia „prezidento Pakso rėmėjo“ barbarybe. Mat dar nežinojome, kad tas brutalus išpuolis prieš vaiką buvo mūsų šauniojo VSD, siekusio „valdyti visuomeninius procesus“, gėdinga operacija.
