2020 m. rinkimus laimėję ir koaliciją sudarę įvairūs liberalai privertė daugelį viešajam Lietuvos gyvenimui neabejingų žmonių atidžiau susipažinti su homoseksualumo reiškiniu ir LGBT aktyvistų politine darbotvarke: Stambulo konvencija, homoseksualių asmenų partnerystė ir santuoka, tokių homoseksualių asmenų „šeimos“ reikalaujama teisė įsivaikinti, surogatinė motinystė, „neapykantos kalbos“ kriminalizavimas, privalomos „lyčiai jautrios“ kalbos gairės, hormoninė „terapija“ jos pageidaujantiems, Ligonių kasų kompensuojamos nėštumo nutraukimo priemonės nepilnametėms mergaitėms apie tai neinformuojant tėvų, privalomos mokyklų lytiškumo programos, kuriose homoseksualios „šeimos“ būtų sulygintos su vyro ir moters šeima, etc…
COVID–19 pandemija ir migrantų krizė patogiai pridengė, nors truputį ir apsunkino minėtų siekių įgyvendinimą. Todėl turėtume gerai suprasti: migrantai išsivažinės, epidemija baigsis, bet įstatymais įtvirtinti LGBT aktyvistų ir liberalų siekiai dar ilgai veiks Lietuvos gyvenimą. Kaip tik todėl verta ir naudinga atidžiau pasigilinti į visos šios politinės programos branduolį – homoseksualumo reiškinį. Pats tą darydamas atradau prof. dr. Gintauto Vaitoškos knygą Homoseksualumas: ko nebeleidžiama pasakyti. Psichologiniai, medicininiai, moraliniai ir socialiniai potraukio tai pačiai gimčiai aspektai (Kaunas, Artuma 2019).
Į rankas buvo tekę paimti ir vieną kitą iš anglų kalbos verstą knygą panašia tema. Jos ir įdomios, ir informatyvios… Vis dėlto skaitytojams pirmiausiai patarčiau rinktis būtent šią, ir tai dėl kelių priežasčių. Visų pirma, ji parašyta ramiu ir pagarbiu tonu, ko gerokai trūksta aršius JAV „kultūros karus“ kariaujantiems polemistams. Be to, amerikiečių autoriai, būdami daug labiau susiję su savo kultūra ir aplinka, draugais ir nedraugais, stengdamiesi skaudžiau įkirsti oponentams, dažnai savo mintį vedžioja po plačias apylinkes ir iš dėmesio centro paleidžia pagrindinę problemą.
Apie G. Vaitoškos knygą šitaip nepasakysi: formuluotės taupios, tikslios ir visuomet korektiškos. Buvimas žmogumi autoriui visuomet daug daugiau už jo vienokią ar kitokią gimtinę orientaciją: „žmogus yra kilnus ir vertingas bet kokioje gyvenimo padėtyje: būdamas bet kokios sveikatos, turtinės ar socialinės padėties“ (p. 145). Knyga katalikiška, bet taip pat jautri ir kitoms religinėms tradicijoms. Jau pačioje pradžioje autorius trumpai išdėsto Bažnyčios požiūrį į problemą (p. 13–17), pastebi ryšį tarp homoseksualumo terapijos sėkmės ir krikščionių ar žydų tikėjimo (p. 86–88), reziumuoja budistų ir Dalai Lamos požiūrį į homoseksualius santykius (p. 93; 99; 145), knygos pabaigoje labai primena skaistumo dorybės vertę (p. 144–146).
Pagaliau, ši knyga skirta Lietuvos skaitytojams: autorius visuomet žino, kokius dalykus reikėtų paaiškinti išsamiau, apie kokius gana tik užsiminti, jo rašančius pirštus tvirtai prižiūri supratingas drovumo jausmas. Į šį bruožą ir G. Vaitoškos atidumą kalbai verta atkreipti daugiau dėmesio.
Viena vertus, autorius taikliai ir teisingai ne kartą pastebi, kad kalbėdami apie jo nagrinėjamus dalykus turėtume mąstyti lietuviškais žodžiais, nes iš anglų kalbos atėję skoliniai (homoseksualumas, oralinis/analinis seksas, seksualumas, etc.) reiškinį perdėm sutechnina ir atsieja nuo natūralių mūsų kalbos, tad ir pasaulio supratimo diktuojamų asociacijų. Jis net ir gražų lietuvišką žodį „lytis“ siūlo keisti į rečiau vartojamą „gimtis“, nes pastarasis „gimtinius santykius“ akivaizdžiau sieja su gimimu – ir pačių tų santykių dalyvių, ir jų paskirtimi gamtos visybėje (p. 10–11; 145). Kita vertus, kalbėdamas apie anatominius tokių santykių tarp vyrų elementus ir jų ryšį su AIDS, autorius korektiškai neperžengia neutralios medicininės terminologijos ribų (p. 90–92).
Pratarmė, aštuoniolika skyrių ir plati bibliografija homoseksualumo fenomeną nušviečia labai įvairiais požiūriais. Pavyzdžiui, autorius apžvelgia šio reiškinio tyrimų ir vertinimo istoriją psichoanalizės klasikų darbuose (S. Freudas, A. Adleris, C. G. Jungas, p. 39–50). Šiuolaikiniais tyrėjais autorius remiasi nagrinėdamas įvairius homoseksualumo aspektus, bet, žinoma, nepamiršta ir glaustos, bet tikrai profesionalios senovės Graikijoje stebimų homoseksualumo praktikų apžvalgos (p. 110–118).
Tačiau autoriui labiau rūpi ne istorinė dalyko apžvalga. Pradėdamas knygą G. Vaitoška pateikia iš minėtųjų psichoanalizės klasikų ateinantį reiškinio apibrėžimą: „homoseksualūs jausmai yra susiję su nepatenkintų emocinių poreikių ir sužeidimų seksualizacija“ (p. 9) ir toliau nuosekliai nagrinėja a) kokie yra tie nepatenkinti emociniai poreikiai ir sužeidimai ir kaip jie randasi; b) kaip vyksta jų seksualizacija. Būtent ši dalis man pasirodė pati įdomiausia: per meistro petį profanas gali iš arčiau pasižvalgyti po psichoanalitiko dirbtuves.
Apie kokius nepatenkintus emocinius poreikius ir sužeidimus kalba autorius? Kaip ir dera psichoanalizei, pradžios ieškoma ankstyvojoje vaikystėje. Kai kas gana akivaizdu ir matoma net neprofesionaliems stebėtojams. Pavyzdžiui, kad labai daug homoseksualių vyrų išaugo šeimose be tėvo. Aptariamoje knygoje rasime smulkių paaiškinimų, kaip veikia šis perdėto prisirišimo prie motinos ir konfliktiško santykio su tėvu mechanizmas (p. 28–38). Apklausos parodė, kad apie 80 procentų homoseksualių vyrų turėjo tokio pobūdžio išgyvenimų (p. 51).
per meistro petį profanas gali iš arčiau pasižvalgyti po psichoanalitiko dirbtuves.
Panašiai yra ir su moterimis: anot psichoanalitikų, homoseksualios moterys vaikystėje stokojo saugaus ryšio su motina ir buvo perdėm prisirišusios prie tėvo (p. 62–67). Skaitant apie visa tai darosi akivaizdu, kad emociškai mažiau sužaloti žmonės – ne tik šiuo, bet ir visais kitais atžvilgiais – išauga darniose šeimose. Deja, „darni šeima“ dažnu atveju tėra viltis ir svajonė, „ne šioje ašarų pakalnėje“ (p. 31). Bet ir čia autorius turi gerų patarimų: „geriausias būdas mylėti savo vaikus – tai mylėti jų tėvą ir motiną“, „būti nuolankesniems mus valdančių procesų akivaizdoje bei paprastesniems ir sąžiningesniems“ (p. 32).
Iš vaikystės atsinešama psichologinė problema gali tapti regima ir sukūrus šeimą, susilaukus vaikų, esant brandaus amžiaus – retesnis (20 procentų), bet taip pat pasitaikantis, su biseksualumu sumišęs atvejis (p. 51–55). G. Vaitoška nelinkęs paprastinti ir perdėm schematizuoti psichologinių procesų: tarp abiejų link ankstyvo ar vėlyvo homoseksualumo vedančių emocinio sužalojimo tipų – daugybė tarpinių variantų, pagaliau, kiekvieno žmogaus istorija yra savita (p. 51). Bet bendriausiais bruožais ji tokia.
Nesunku įsivaizduoti, kad panašių „emocinių poreikių ir sužeidimų“ gali turėti labai daug žmonių, tačiau toli gražu ne visi jie tapo homoseksualiais vyrais ar moterimis (tokių, pvz. Naujojoje Zelandijoje 2011 m. tyrimu buvo rasta 1, 4 procento (p. 49); JAV vyriausybės Ligų kontrolės centras laiko, kad homoseksualių vyrų esama 2 procentai (p. 57)). Čia autorius prieina prie būtino anksčiau pacituotame apibrėžime paminėto elemento – „seksualizacijos“.
Kas tai? Kaip ji vyksta? Apie tai kalbama skyriuje „Homoseksualumas kaip seksualinio išnaudojimo pasekmė“ (p. 56–61). Ankstyva homoseksuali patirtis arba išnaudojimas (pederastija) minėtųjų emocinių sutrikimų turėjusiems jaunuoliams gali būti jų pačių homoseksualumą lėmęs faktorius, – du trečdaliai homoseksualių žmonių yra ją patyrę (p. 56–57).
Autorius pateikia įvairių duomenų, homoseksualius asmenis siejančių su seksualiniu vaikų išnaudojimu (p. 57–58). Prie homoseksualumo gali pastūmėti ir „situacinis homoseksualumas“ (p. 59–61), kai, tarkime, sužavi koks nors Sokratu besidedantis profesorius ar karjerai prireikia įtakingo dizainerio užtarimo. Senovės graikų kultūroje buvo paplitęs būtent toks homoseksualumo tipas (p. 110–116). Paauglystės laikotarpis ypatingai svarbus vienokiai ar kitokiai gimties tapatybės raidai: JAV ilgalaikiai tyrimai parodė, kad 80 procentų jaunuolių, kurie, būdami 14–18 m., jautė homoseksualų potraukį, sulaukę 27–31 metų jo nebeturėjo (p. 60; 123).
Iš viso to kyla du autoriaus patarimai. Pirma, net ir pirmieji homoseksualūs santykiai jaunystėje dar nereiškia, kad jaunuolis tapo homoseksualus kartą ir visiems laikams. Antra, priešingai, nei skelbia LGBT aktyvistai, jokiu būdu nereikia skubėti „atsiskleisti“: „savęs priskyrimas politizuotam gėjų judėjimui tik sumažina galimybę kada nors tikrai atsigręžti į save, o šiaip svyruojantį jaunuolį gali nukreipti homoseksualių santykių linkme ir be gilių potraukio šaknų“ (p. 61).
Jei homoseksualumas kyla iš giluminio emocinio sužeidimo seksualizavimo, tai, panaikinus jo priežastis, galbūt galima jį išgydyti? Autorius išsamiai aptaria psichoterapijos galimybes (p. 76–89). Atsakymas nėra paprastas: žmogus gali susitaikyti su savo gimtine lytimi, sėkmingos terapijos statistika (nuo 20 iki 60 procentų) tą patvirtina. Tačiau kelias negreitas, reikalaujantis ilgo bendro paciento ir jo psichoterapeuto darbo.
Bet galbūt visai ir nėra reikalinga klampoti sunkiu terapijos keliu? Jei žmonės savo gyvenimu yra patenkinti, tuomet galbūt išties viskas gerai? Bet ar „linksmuoliai“ (ang. gay) tikrai laimingi ir patenkinti? Be abejo, jų patiriamas seksualinis malonumas yra tikras, jo sunku atsisakyti. Bet ar tai išriša giliuosius emocinius asmenybės mazgus, ar nėra „nusiminimo ir depresijos neigimas“ (p.141)? Ar konfliktas, kylantis iš ne pagal paskirtį naudojamos gyvybę ateičiai perduodančios žmogaus galios nežlugdo homoseksualių žmonių?
Kai kurie autoriaus surinkti duomenys rodo, kad homoseksualūs asmenys net ir šalyse, kur seniai įteisinti visi LGBT aktyvistų reikalavimai, susiduria su daug didesniais sunkumais nei kiti žmonės. Pavyzdžiui, Nyderlanduose homoseksualūs žmonės nuo depresijos kenčia tris kartus dažniau nei kiti (p. 108). Džiugesio neliudija ir didelis homoseksualių porų nestabilumas: homoseksualūs vyrai vidutiniškai per gyvenimą turi 100–500 parnerių (p. 106); ištikimų savo partneriams homoseksualių vyrų vienas Čikagos universiteto tyrimas priskaičiuoja 4,5 procento (kiti tyrimai – 2,7 procento), kai tuo tarpu heteroseksualiose porose, anot to paties tyrimo, savo žmonoms ištikimi buvo 75 procentai vyrų, o savo vyrams – 85 procentai moterų (p. 106).
Žinoma, kai reikia pagirti homoseksualų partnerystę ar santuoką, LGBT aktyvistai kalba apie tuos kelis „teisingus“ procentus – galime prisiminti neseniai nuskambėjusį dr. L. Labanausko tyrimą, kuris savo ekspertines išvadas pateikė apklausęs net 10 LGBT aktyvistų parinktų (sic!) homoseksualių porų.
Pagaliau, kalbant apie homoseksualių vyrų gyvenimą negalima nepaminėti ir didelio AIDS paplitimo problemos: 2015 m. Vokietijoje homoseksualai sudarė 75,5 procento iš visų tais metais susirgusių žmonių, panaši padėtis ir JAV (p. 90), ir jokios prevencijos ar „saugaus sekso“ programos negelbsti (p. 91–92). Priešingai, esama net savidestrukciją besirenkančių „viruso medžiotojų“, kurie tyčia siekia juo užsikrėsti ir tokiu būdu nusižudyti (p. 94–95).
Nestebina, kad visa tai vyksta seniai LGBT draugiškose šalyse: homoseksualių žmonių sunkumai visų pirma kyla ne iš visuomenės požiūrio, bet iš jų asmens gelmių.
homoseksualių žmonių sunkumai visų pirma kyla ne iš visuomenės požiūrio, bet iš jų asmens gelmių.
Pasakodamas apie įvairius homoseksualumo aspektus autorius negali aplenkti LGBT aktyvistų propagandos. Tad greta psichoanalizės dalykų jam tenka kalbėti ir apie įvairius, daugiausia JAV aktyvistų organizacijų, paskleistus teiginius, pavyzdžiui, apie homoseksualumo terapijos negalimumą, neveiksmingumą arba žalą (p. 78–79), apie biologinę homoseksualumo prigimtį (p. 67–75).
Turbūt visiems yra tekę girdėti apie lemiamą homoseksualumo geno ar hormonų veiksnį. Vis dėlto plačios aprėpties Australijoje, JAV ir Švedijoje vykdyti monozigotinių (identiškų) dvynių porų, iš kurių vienas buvo homoseksualus, tyrimai tokią galimybę daro mažai tikėtiną (p. 68). Apie hormonus jau seniai pastebėta, kad, homoseksualių ir heteroseksualių vyrų testoterono kiekis nesiskiria; tas pat galioja ir estrogenui (p. 70–72). Autorius taikliai pastebi, kad atkaklumas ieškant biologinių homoseksualumo priežasčių pirmiausiai liudija norą atsikratyti gelminio sąžinės nerimo (p. 73–75).
G. Vaitoška taip pat trumpai papasakoja apie LGBT organizacijų spaudimą Amerikos psichiatrų asociacijai 1970–1973 m. (p. 18–20), aprašo agresyvios propagandos kampaniją keičiant JAV visuomenės požiūrį į gėjus ir lesbietes po AIDS krizės paskutinį XX a. dešimtmetį (p. 102–109), LGBT aktyvizmą teisingai sieja su JAV dominavimu pasaulyje po Antrojo pasaulinio karo (p. 18–27). Iš kur visa tai? kas atsitiko su Vakarų visuomenėmis?
Taip, vartotojiška visuomenė ir „gėlių vaikai“ JAV, 1968 m. studentų maištai Prancūzijoje ir JAV, LGBT aktyvizmas (šiandien tenka pridurti ir politinį dabartinės JAV administracijos spaudimą), kontracepcijos paplitimas (p. 97), medicinoje ir ypač psichiatrijoje įsigalėjęs „malonumo principas“, vedantis net prie sveiko žmogaus kūno žalojimo (vyrų kastracija ir moters krūtų pašalinimo operacijos (p. 136–146) – visa tai košė iš to paties puodo. Kokia ugnis ją verda?
Post scriptum. Parašęs šią apžvalgą pamaniau, kad geriausia vieta jai publikuoti būtų portalas Bernardinai.lt, skelbiantis, kad jo misija – „kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį“. Juo labiau, kad jis jau yra publikavęs daugybę aptartos knygos autoriaus straipsnių. Deja: „Dėkojame už atsiųstą recenziją G. Vaitoškos knygai, tačiau pasitarę redakcijoje nusprendėme, kad jos nepublikuosime“. Į mano prašymą paaiškinti tokio sprendimo priežastis atsakymo nesulaukiau. Buvęs Bernardinai.lt portalo redaktorius A. Navickas gali būti ramus – jo tradicijos toliau saugomos ir puoselėjamos.
Antru žingsniu aktualios knygos apžvalgą nusiunčiau LRT.lt portalo redakcijai – šis portalas kartais skelbia ir įvairesnes nuomones. Pakartotinai paprašyta pranešti, ar ketinanti šią apžvalgą skelbia, redakcija netruko atsakyti: „Nusprendėme visgi, kad nepublikuosime, nes tai knygos atpasakojimas, kuriame gausu teiginių, kurių mes negalime patikrinti“. Bent jau atsakė. Nors su teiginiais, kurių negali patikrinti, redakcijos paprastai dorojasi pridėdamos žodžius: „Šis tekstas – asmeninė jo autoriaus (-ės) nuomonė“. Tad, mielas skaitytojau, teko įsitikinti, kad knygos autorius toli gražu ne veltui prie savo knygos pavadinimo pridėjo prierašą: „ko nebeleidžiama pasakyti“.
