Atrodo, kad viešos Lietuvos Respublikos šventės tampa vieninteliu forumu, kuriame šiuo metu valdantieji gali išgirsti Lietuvos daugumos žmonių balsą. Turbūt paveldėta puikybė užkemša ausis, ir jie negirdi argumentų svarstymuose, uždengia ausis ir nemato, ką rodo visuomenės apklausos, o opozicijos nuomonė jiems neįdomi iš principo. Bet net ir per tvoras pasiekia triukšmas iš aikštės Sausio 13-ąją, Vasario 16-ąją, Kovo 11-ąją: jei dabartinė mūsų valdžia būtų supratinga, turėtų džiaugtis tokiomis progomis.
Kovo 11-osios minėjimo Seime (anksčiau, kiek pamenu, būdavo iškilmingas posėdis, kuriam pirmininkaudavo Seimo pirmininkas ir jo pavaduotojai; šį kartą jų pareigas ėjo aktorius ar diktorius) kulminacija, be jokios abejonės, buvo Zitos Šličytės kalba.
Laikydamasi V. Lansbergio tradicijos, ji mažai kalbėjo apie šlovingą praeitį, daugiau apie dabarties skausmus. Tiesiai ir aiškiai dabar valdančiai koalicijai ir visiems Lietuvos žmonėms ji pasakė keletą gana paprastų dalykų:
Seimas nepriima svarbių konstitucinių įstatymų;
delsiama priimti Referendumo įstatymą;
Lietuvos piliečiai yra netekę vienos iš svarbiausių konstitucinių savo teisių; į valdančiąją koaliciją įeina teisiama partija (Lietuvos liberalų sąjūdis);
E. Masiulio teismo procesas vilkinamas; šiuo metu valdančiųjų autoritetas katastrofiškai smukęs;
koalicijos darbotvarkės madas diktuoja Laisvės partija;
priimtas pavardžių rašymo įstatymas prieštarauja daugkartiniams Konstitucinio teismo sprendimams;
Lyčiai neutralios partnerystės įstatymas ir Stambulo konvencija Lietuvos visuomenei primeta homoseksualizaciją ir prigimtinę šeimą stumia į paraštes;
kalbos ir šeimos reikalus liečiantys įstatymai turi būti priimami referendumu.
„Tebūnie Lietuva tokia, kokios norės jos žmonės“: šiais žodžiais savo kalbą pradėjo ir baigė LR Atkuriamojo Seimo narė, teisininkė Zita Šličytė.
Įdomu stebėti, kas vyko toliau.
Jau posėdžio metu pulkelis G. Lansbergio vedamų kairuolių išėjo iš salės, tarsi čia būtų kalbėjęs Ukrainą užpuolusios Rusijos ministras S. Lavrovas. Tai turbūt turėtų reikšti, kad mes, šiuo metu valdantieji, negirdime ir nenorime girdėti, ką sako Lietuvos daugumos balsas, jį ignoravome ir toliau ignoruosime. Jiems tai „nepriimtina“ (I. Šimonytė), šitaip kalbanti „maža radikalų grupė, kuri neatspindi Lietuvos nuomonės“ (E. Zingeris) ir t. t.
Valdantieji dar galėtų parodyti suprantantys, kad, karui siaučiant netoli nuo mūsų sienų, jiems rūpi Lietuvos visuomenės rimtis ir susitelkimas, ir atsisakyti pavasario Seimo sesijoje svarstyti, pavyzdžiui, vienalyčių porų partnerystės įstatymą. Tačiau, atrodo, tuščios tokios viltys: LGBT aktyvistai, naudodamasi palankia proga, truks plyš sieks prastumti šį įstatymą.
Smagu buvo stebėti ir komentarų pliūpsnį LGBT aktyvistų burbuluose. „Nupušusi boba“ – šaukia feminisčių aktyvas, „kas jai leido kalbėti?“, „kodėl niekas nenutraukė transliacijos?“, „signatarų klubas / Seimo kanceliarija turi prisiimti atsakomybę už jos neapykantos kalbą“ – piktinasi liberalais besidedantys diktatoriukai. Ir, aišku, bujoja ir veši „grėsmė nacionaliniam saugumui“, „putinizmas“.
Kartais pagalvoju: gal kokia nors vidaus reikalų ministrė ar pati premjerė galėtų savo šalininkams paaiškinti, kad, kaip ne visi rusai yra putinistai, taip ir ne visi LGBT ideologijai besipriešinantys Lietuvos piliečiai – Kremliaus gerbėjai.
ne visi rusai yra putinistai, bet prigimtinės šeimos gynėjai – visi be išimties.
Tuščios viltys: savo demaršu I. Šimonytė ir jos bendraminčiai valdžioje jau aiškiai pasakė: ne visi rusai yra putinistai, bet prigimtinės šeimos gynėjai – visi be išimties. Net iš įsibauginusių sveiko proto ir prigimtinės šeimos gynėjų pasigirsta tylus „ne laiku, ne vietoj“. Zita Šličytė mūsų baloje sukėlė skandalą.
Šis skandalas man priminė kitą, gerokai senesnį nutikimą. Ir jie ateina į Jeruzalę. Įėjęs į šventyklą, Jėzus ėmė varyti laukan parduodančius ir perkančius šventykloje. Jis išvartė pinigų keitėjų stalus bei karvelių pardavėjų suolus ir neleido nešti rakandų per šventyklą. Jis mokė ir skelbė: „Argi neparašyta: Mano namai vadinsis maldos namai visoms tautoms! O jūs pavertėte juos plėšikų lindyne“. Tai išgirdę, aukštieji kunigai ir Rašto aiškintojai tarėsi, kaip jį pražudyti. Jie mat bijojo Jėzaus, nes visi žmonės buvo pagauti jo mokslo (Mk 11, 15–18).
Lengvai akyse iškyla įsiutę aukštieji kunigai, pasipiktinę Rašto aiškintojai – jie suras būdą susidoroti su triukšmadariu. „Nupušėlis, vatnikas, aiškiai romėnų kolaborantas“ – šaukia prekeiviai ir pardavėjai. Net mokiniai sutrikę – gal čia per stipriai, per karštai. Čia vis dėlto šventykla, Seimas, Kovo 11-osios minėjimas. Ir koks nors Judas sau tyliai murma: „ne laiku, ne vietoj“. Bet visi žmonės buvo pagauti jo mokslo.
