Visas pasaulis žino, kad šalia mūsų vyksta baisus karas. Mažiau kas supranta, kad kariaujame mes ir Lietuvoje, tik mūsų karas plika akimi ne toks pastebimas.
Kaip sako filosofas Alvydas Jokubaitis, karas yra viena iš blogio formų. Žmonės save naikina, kenčia ir miršta net ir be karo. Mes kasdien naikiname vienas kitą, ir tik karo situacijoje tai parodome pačiu žiauriausiu būdu. Jeigu žmonių mūšiai vyksta konkrečioje pasaulio vietoje, tai Dievo mūšio laukas su šėtonu yra mūsų sielose. Karas vyksta ne tik laikant granatsvaidį rankose, bet ir priimant sprendimus, kurie skelbia sukilimą prieš Kūrėją.
Verdant mūšiams Ukrainoje, kova užvirė ir mūsų Seime. Pasipiktinę Agnės Širinskienės siekiu išbraukti partnerysčių įstatymo projektą, kaip skaldantį klausimą karinės įtampos metu, Laisvės partijos ir kiti LGBT aktyvistai skelbia karą politikei ir visiems, delsiantiems įteisinti Lietuvoje vienalytes partnerystes.
Šį pirmadienį į akciją „Už Partnerystę ir Lygybę visiems Lietuvoje!“ besirenkantys LGBT aktyvistai teigia: „Seimo narė A. Širinskienė pateikė apgailėtiną pasiūlymą išbraukti partnerystę iš Seimo darbotvarkės. Jei antradienį Seimas pritars Širinskienės siūlymui atidėti partnerystę, kitas šansas greičiausiai bus 2028 metais. Tad antradienį Seimo narių rankose atsidurs rimtas, geopolitinio lygmens sprendimas.“
Tokia žinutė yra svarbi dėl keleto dalykų. Visų pirma, Lietuvoje vienalytės partnerystės įstatymą valdantieji siekia visomis išgalėmis emociškai sutapatinti su karu Ukrainoje, pavadindami jį net „rimtu geopolitiniu klausimu“. Suprask, neįteisinę partnerysčių, automatiškai tapsime Kremliaus rėmėjais, kovojančiais prieš „Vakarų vertybes“, taigi ir prieš ukrainiečius.
Antra, jie yra teisūs sakydami, kad šiemet yra svarbiausi metai dėl vienalyčių partnerysčių įteisinimo, o tam sutrukdžius gali tekti laukti ne vienerius metus.
Atslūgus pandemijai, ir dar esant pakankamai daug laiko iki artimiausių rinkimų, valdantieji supranta, kad šie metai yra geriausia proga įteisinti kontraversiškus, su šalies daugumos nuomone prasilenkiančius sprendimus. Būtent šiemet, o ne pernai Vingio parke ir ne kitąmet, įsibėgėjant savivaldos ir kitų rinkimų maratonams, spręsis pagrindiniai klausimai dėl vienalytės partnerystės Lietuvoje.
šie metai yra geriausia proga įteisinti kontraversiškus, su šalies daugumos nuomone prasilenkiančius sprendimus.
Neįteisinus partnerysčių dabar ir praradus liberalių balsų skaičių kituose Seimo rinkimuose, apie galimybę patenkinti Lietuvoje LGBT mažumų reikalavimus išties gali tekti pamiršti iki 2028 m.
Todėl valdančiųjų koalicija norės įteisinti partnerystes jau dabar, kad turėtų dar pakankamai laiko „išsilaižyti žaizdoms“ iki kitų rinkimų. Negana to, tokio įstatymo įteisinimas šiemet turi tapti ir eilinį kartą Vilniuje vasarą organizuojamų „Baltic Pride“ homoseksualų parado kulminacija.
Kokia mūsų, kaip piliečių, ginančių išskirtinį prigimtinės, vyro ir moters šeimos sampratą ir statusą, stiprioji pusė? Pirmiausia, statistika ir apklausos, kuriose absoliuti dauguma Lietuvos gyventojų – apie 80 proc. – linkę nepritarti vienalyčių partnerysčių įteisinimui. Nors jaunesnėse amžiaus grupėse pritarimo tokiems įstatymo projektams šiek tiek daugiau, visose amžiaus grupėse matoma akivaizdi dauguma šiuo klausimu nepritariančių valdančiosios koalicijos siekiams.
Ko turėtume imtis, žinodami tokius duomenis? Susirasti savo vienmandatėje išrinkto Seimo nario kontaktus ir tiesiog bombarduoti jo elektroninį paštą bei telefoną reikalavimais jau šį antradienį išbraukti partnerystės klausimą iš Seimo pavasario sesijos.
Tokio veiksmo šiandien privalo imtis tiek žinomi ir įtakingi Bažnyčios tarnai ir visuomenės veikėjai, tiek eiliniai piliečiai ir visi rinkėjai. Daugumos nuomonė yra šeimos gynėjų pusėje, todėl visiems politikams turi būti aiškiai priminta, kad artėjančiuose rinkimuose tauta priešingai jų valiai balsavusiems politikams tikrai nedovanos.
Tiems, kurie vis dar abejoja tokia taktika, tik priminsiu, kad pernai registruoti partnerysčių projektą pritrūko dviejų Seimo nario balsų. Projektas atmestas susilaikius daliai liberalų ir socialdemokratų, išrinktų vienmandatėse apygardose. Todėl kiekvienas išrinktas Seimo narys, priklausantis valdančiųjų konservatorių partijai, liberalams ar opoziciniams socialdemokratams, privalo tiesiogiai pajusti tautos nuotaiką jau šiandien.
Jei kažkas bando ieškoti paralelių tarp vienalyčių partnerysčių įteisinimo ir karo Ukrainoje, tai paralelė galėtų būti nebent viena. Ukrainiečiai gina savo Tėvynę – tai, kas jiems brangu ir šventa. Ar daugumai lietuvių tikrai svarbi šeima? Jeigu taip, tada negali būti net dvejonės, siekiant ginti tai, kas tau brangu, net jei už tai teks susidurti su liberalios žiniasklaidos patyčiomis ar oponentų pagieža mūsų adresu. Kariaujame dėl mums švento reikalo.
Apžvalgę savo „arsenalą“, galime konstatuoti, kad turime daugumos palaikymą ir visai neprastus šansus atsilaikyti. Atsilaikius šiemet, galbūt net galėtume atsipūsti šeimos fronte ilgesniam laikui, ir pagaliau susitelkti ties mūsų sienų apsauga bei krašto gynyba.
Svarbiausia dabar būti drąsiais, atvirai išsakant savo pozicija tautos atstovams ir kiekvienam aplink save. Neužteks pasiguosti tuo, jog dauguma lietuvių mano kitaip, nei šiandienos Seimo valdantieji. Metas „atstovėti“ už tai, kas šventa.
