Praėjusią savaitę V. Putinui paskelbus karinę mobilizaciją įsižiebė viltys, kad iki šiol karą pasyviai stebėję, bet mirti nesiruošiantys Rusijos didmiesčių piliečiai gali pakelti maištą prieš patį diktatorių. Tokie spėjimai neturi jokio realaus pagrindo. Išvydus milžiniškas rusų, bandančių pabėgti į užsienį, eiles, tampa aišku – jokio vidaus karo prieš „Akelą“ nebus.
Emigracijos dėka nuleisti susikaupusį politinį garą yra viena veiksmingiausių valdžios priemonių, kaip spręsti šalies problemas. Labiausiai V. Putino nekenčiantis ir su jo karu Ukrainoje nenorintis tapatintis Rusijos segmentas persikels į kitas šalis. Nepaisant paskelbtos mobilizacijos, diktatorius neturi nė menkiausio noro staiga pulti uždarinėti valstybės sienas, tegul potencialūs neramumų kurstytojai išsivaikšto.
Tiesa, tai nereiškia, kad mobilizacija bus nesėkminga. Žmonių 140 mln. turinčioje šalyje sočiai pakaks pririnkti minėtiems 300 tūkst. o gal ir milijonui. Menko išsilavinimo, alkoholio ir propagandos liūne įstrigę, ar kitaip nesugebėję išsisukti nuo šaukimo, gaus automatą į rankas ir keliaus frontan. Kas jų ten laukia geriausiai iliustruoja ukrainiečių kariuomenės vado V. Zalužno žodžiai: „ateikit, užmušim visus“. V. Zelenskio patarėjas A. Arestovičius prideda: „mes irgi dar milijoną ukrainiečių mobilizuoti galim“.
Apdairus diktatūrų gebėjimas laiku atverti sienas paprastai leidžia jiems išsaugoti postą. Šiuo atveju tai yra Rusija, kuri taip atsikrato visų kariauti nenorinčių disidentų ar kitaip dabartinei politikai nepritariančių asmenų. Taip pat elgėsi ir diktatūros kitam pasaulio kampe, pavyzdžiui, Venesueloje.
Apdairus diktatūrų gebėjimas laiku atverti sienas paprastai leidžia jiems išsaugoti postą
Prieš keletą metų Karakasą sukaustę milžiniški protestai, rodos, vedė prie neabejotino komunistinio režimo galo. Nafta turtinga šalis savo gyventojus tikrąja ta žodžio prasme marino badu. Kokia buvo valdžios reakcija? Plačiausiai atvertos iki tol griežtai saugomos sienos. Važiuokite kur širdis geidžia: Brazilijon, Kolumbijon ar Amerikon. Koks rezultatas? Iš šalies per keletą metų išvyko 6.8 milijono žmonių t.y. kas ketvirtas Venesuelos gyventojas. Visi protestai baigėsi, režimas toliau sėkmingai valdžioje.
Kad emigracija yra tobulas kovos įrankis prieš protesto nuotaikas šalyje, rodo ne tik diktatūrų pavyzdžiai. Mūsų šalyje vyraujanti valdžios taktika dažnai atrodo labai panašiai. Oficialiai valdžios vyrai ir moterys pakinkuos galvomis, kad emigracija prastas reiškinys, tauta nyksta. Bet vos tik tautai išėjus protestuoti bus priminta: Lietuvoje protestuoja tik antivalstybininkai ir vatnikai, o jei kas nepatinka – išvažiuokit kitur.
vos tik tautai išėjus protestuoti bus priminta: Lietuvoje protestuoja tik antivalstybinkai ir vatnikai, o jei kas nepatinka – išvažiuokit kitur
Dabar virš Lietuvos kybantis ekonominis krachas bei ekonomikos ministrės A. Armonaitės nejaudinanti atleidimų banga, panašu, byloja tą patį. Lietuvos valdžia tingi ir nesugeba spręsti pagrindinių tautos gyvenimo problemų, o susikaupusį protestą nuleidžia raginimais emigruoti.
Dar daugiau, dabartiniai valdantieji yra įsitikinę, kad lietuvių šalyje vis dar per daug. Anksčiau buvo teigiama, kad emigracija „išsprendė“ tokias problemas kaip agresyvių piliečių susirinkimus prie Seimo, kaip kad nutiko 2009 sausį.
Visgi, praėjusių metų gegužė Vingio parke, rugpjūtis prie Seimo ar šių metų Sausio 13 –oji valdžiai buvo totalus šokas. Šokas, kad galinčių jai nepritarti ir viešai nepasitenkinimą išlieti žmonių Lietuvoje vis dar apstu. Todėl nestebina, kad dabartinė vyriausybė kuo menkiau rūpinsis regionais, jai nerūpės eilinio piliečio išmetimas iš darbo, ar žlungantys smulkieji verslai. Ne jų rinkėjas. O jei tokių asmenų Lietuvoje sumažės – įsisiūbuos nauja emigracijos banga – juo geriau. Valdžiai taps dar ramiau tvarkytis savame kieme.
Iš ES atkeliaujantys milijardai turėjo pasitarnauti Lietuvos konkurencingumo užtikrinimui ES erdvėje. Už juos mūsų politikai privalėjo sukurti pavyzdinę infrastruktūrą ir aukščiausio lygio švietimą, kurie turėjo padėti lietuviams kuo greičiau sukurti stiprią ir konkurencingą ekonomiką bei darbo vietas čia. Vietoj to, Europos fondų milijardai buvo ištaškyti pobūviams, padalinti „saviems“ ir nukeliavo į nesibaigiančią Lietuvos „trinkelizaciją“ ir „sėdmaišizaciją“.
Europos fondų milijardai buvo ištaškyti pobūviams, padalinti „saviems“ ir nukeliavo į nesibaigiančią Lietuvos „trinkelizaciją“ ir „sėdmaišizaciją“
Apie savo tautos interesų gynimą ES viduje nėra ką kalbėti. O ir priežastis aiški – tautos interesai nebuvo tapatūs valdančiųjų interesams. Valdžia nuo pat stojimo į ES galvojo kaip įsisavinti milijardus ir tapti naujaisiais išlaikytiniais, o nepasitenkinusius nauja tvarka išvadinti ekonomikos nevykėliais, tyčiotis ir skatinti važiuoti iš čia. Dar daugiau, šiomis dienomis tapo akivaizdu, kad ES fondai dosniai dalinami tik toms valdžioms ir konkrečioms partijoms, kurios aptarnauja ES lobistų ir Briuselio biurokratų interesus.
Moteris iš Italijos mes iššūkį Briuseliui?
Šalyse, kuriose balsuojama ne kojomis ir lėktuvų bilietais, bet protestais ir dalyvavimu rinkimuose, pribręsta rimtiems pokyčiams. Visai neseniai Švedijoje nuskambėjo migracijai ir ES diktatui nepritariančios partijos puikus pasirodymas, o šią savaitę dešiniųjų jėgų triumfą pratęsė G. Meloni pergalė Italijoje.
Šios pergalės Europoje svarbios tuo, kad buvo legitimuotos jėgos ir idėjos, anksčiau laikytos politinės sistemos paraštėse už kurias „vis tiek niekas nebalsuos“. Antiimigracinė, nacionalistinė Švedijos demokratų partija prieš dešimtmetį buvo įvardijama kaip ta jėga, su kuria jokia Švedijos partija niekada neturės jokių sąjungų. Šiandien ji valdančioje koalicijoje.
G. Meloni fenomenas apskritai stulbinantis. Akcentuojant kovą su migrantais, kovą prieš LGBT politiką, Briuselio diktatą pasiekta triuškinanti pergalė. Seniai sisteminės politikos ir žiniasklaidos „nebalsuojamais“ paskelbti dalykai tapo pagrindiniais postulatais Italijos rinkimuose.
Briuselyje ir kitose liberalų kontroliuojamose sostinėse nuvilnijo išgąsčio kupinas aiktelėjimas – Italijoje valdys fašistai! Tačiau etiketės apie fašistus jau nebepadeda, tad užsimota dar plačiau. Europos Komisijos pirmininkė U. Van der Leyen į Italijos rinkimų rezultatus reagavo teigdama, jog „turime priemonių suvaldyti situaciją“. Kokios tos priemonės įvardijo Komisijos vicepirmininkas F. Timmermansas dar prieš rinkimus gąsdindamas italus, kad šiems balsavus už G. Meloni iš Italijos bus galimai atiminėjami ES pinigai. Kadangi G. Meloni ne kartą užstojo Lenkiją ir Vengriją kovose su Briuseliu bei neslepia matanti Europą taip pat, kaip šios Vidurio Europos šalys, ji tampa ES autokratų priešu Nr.1.
Kadangi G. Meloni ne kartą užstojo Lenkiją ir Vengriją bei neslepia matanti Europą taip pat, kaip šios Vidurio Europos šalys, ji tampa Briuselio priešu Nr.1
Kitą vertus Italijos svoris gali prispausti pačią ES biurokratiją. Italija yra ES ekonomikos milžinas ir viena iš trijų didžiųjų Vakarų Europos šalių. Iki šiol pasipriešinimas Vokietijos ir Prancūzijos atstovaujamam federalizmui, šeimos gynimas ar migrantų politikos kritika būdavo „tų amžinai nepatenkintų, atsilikusių ir antrarūšių Rytų Europoj reikalas“.
Dabar Lenkija ir Vengrija turės neeilinį sąjungininką Vakarų Europoje. Klausimas kaip kitąmet rinkimai pasisuks ir Ispanijoje, kur nepasitenkinimas kairiųjų valdžia taip pat auga. Politinis žemėlapis byloja, kad ateinančiais metais gali būti pakeltas maištas prieš Europos Komisiją ir jų lobistus, kurie įsitikinę, kad gali nurodinėti šalims, kokias partijas rinkti ir kokias pažiūras turėti. Kas galėtų paneigti, kad šantažas neduoti pinigų už pažiūras gali tapti pačios Europos Komisijos likvidavimu ar jos galių apribojimu, keičiant ES sutartis.
Tuo pačiu metu be jokių trukdžių į Lietuvą plaukiantys ES milijardai byloja vieną – mūsų valdžia tobulai įgyvendina Briuselio interesus užtikrinančią politiką. Mūsų valdžiai jie neturi jokių priekaištų. Akivaizdu, kad stojus ginti Dievo, Tėvynės ir šeimos, kaip kad užsibrėžė G. Meloni, o anksčiau ir Lenkija su Vengrija, taip paprasta gauti Europos skatiką nebus.
