Šiomis dienomis Lietuva kaip reta įkaitusi nuo diskusijų apie poligonus, ginklavimosi poreikius. Kariuomenės noras turėti daugiau treniruočių vietų, Lietuvai skiriant vis didesnes lėšas krašto apsaugai, yra suprantamas. Suprantamas ir pasipiktinimas gyventojų, kurie ilgus metus gyvenę ramybės prieglobstyje, anaiptol nenori su juo skirtis.
Tačiau iš galvos neišeina mintis, kad visos šios diskusijos kiek ir kaip stiprinti krašto apsaugą yra bevertės, jeigu užsienio politikoje elgsimės neišmintingai. Tokiu atveju skirtumas tarp 0,7, 2, 5 ar 10 proc. nuo BVP, kiek poligonų stovės, kur jie bus – neturės jokios reikšmės.
Lietuva viena apsiginti negali. Tiesa, investicijos į krašto apsaugą mums duoda laiko iki kol, nutikus invazijai, mūsų krašte būtų sutelktos kitų valstybių pajėgos, kurios už mus kariautų ir mus apgintų. Lenkai, skirdami 5 proc. nuo BVP jau gali pabandyti apsiginti ir patys, mes – ne.
Nėra abejonių, kad būtent laiko, investuodami į gynybą, mes išties laimėjome. Atsimenam situaciją po 2008 m. Gruzijos karo, kai net aukščiausi mūsų politikai linksniavo mintį: pas mus, čia, viskas baigta būtų per 48 val. t.y. visa teritorija būtų užimta Rusijos ir bet koks karinis pasipriešinimas užgniaužtas, beliktų nebent pavienė rezistencija.
Šiuo metu Lietuva tikrai atsilaikytų prieš gerokai didesnį priešą, ir ne tik dvi paras, bet ir kokias 4-5 dienas (o gal ir daugiau), išlaikytų teritorinį vientisumą, apsaugotų gyventojus iki kol būtų sutelktos NATO pajėgos mus ginti.
Bet ir vėl grįžtame prie esminio momento – mes savo investicijomis galime laimėti tik laiko tarptautinei bendruomenei sureaguoti ir mus apginti.
Tačiau tai, ką matome šiuo metu Lietuvos užsienio politikoje kelia ypatingą nerimą. Net jei NATO vienybė dar nesubyrėjusi, mes patys, panašu, statome save į padėtį „be Amerikos“, nors ir suvokdami savo geopolitinį trapumą.
Lietuvoje rinkti tokie Europos parlamentarai kaip Dainius Žalimas pabrėžia, kad „Europai (suprask tuo pačiu ir Lietuvai) atėjo metas atsiskirti nuo JAV”. Lietuvos užsienio reikalų ministras Kęstutis Budrys prideda, kad Lietuvai metas siųsti karius į Grenlandiją, taip išreiškiant savo solidarumą Danijai (ir priešiškumą Amerikai).
Kai kurie sakys, kad esą viskas čia tik dėl Trumpo. Netiesa. Tai nėra tik vieno asmens problema. Net jeigu būtų ir taip, nepamirškime, kad mūsų taikos būvis ir saugumas šiandien vis dar priklauso būtent nuo šio žmogaus sprendimų bei vis dar galiojančių jo įsipareigojimų NATO ir mums patiems.
Kad Lietuvoje tai nėra tik Trumpo problema įrodė 2024 m. JAV prezidento rinkimai ir reakcijos po jų. Žiniasklaidos priemonėse (konkrečiai LRT) ir tuo metu Lietuvą valdančių konservatorių retorikoje netrūko ištisinio respublikonų demonizavimo ideologiniu pagrindu.
nepamirškime, kad mūsų taikos būvis ir saugumas šiandien vis dar priklauso būtent nuo šio žmogaus (trumpo) sprendimų bei vis dar galiojančių jo įsipareigojimų NATO ir mums patiems.
Ir buvo kalbama anaiptol ne tik apie geopolitiką, bet piktinamasi vykstančia respublikonų radikalizacija t.y. atsitraukimu nuo centristinių pažiūrų. Ne tik Trumpas, bet ir kiti MAGA judėjimo dalyviai respublikonų partijoje buvo vadinami rasistais, ksenofobais, moterų teisių naikintojais. Problema jau akivaizdžiai buvo nebe Trumpas ar JD Vance’as, o visa respublikonų partija.
Kai Niujorko meru tapo atviras komunistas su demokratų partijos bilietu, klyksmo nacionalinio transliuotojo eteryje apie tai, kad demokratų partija JAV tampa bolševikais, negirdėjau, galbūt kažką, praleidau.
Dalis įtakingų Lietuvos politikų, formuojančių užsienio politiką, drauge su LRT užsienio politikos skyriumi nusprendė, kad Lietuvai užtenka santykius palaikyti tik su viena JAV partija – demokratais.
Apakinti asmeninės ideologinės neapykantos respublikonams, jie sąmoningai atsisakė bendrauti su puse JAV atstovų ir rinkėjų, viską statydami ant demokratų, kurie buvo pristatomi mums kaip teisingoji pusė: tolerantiški, pažangūs, vieninteliai mums artimi. Lietuva viešojoje erdvėje atrodė kaip 51 -a valstija, kurioje pergalę skynė Kamala Harris.
Tokios pozicijos nelieka nepastebėtos. Visai kitokį bendravimo būdą su JAV ir Trumpu pasirinkę NATO naujokai suomiai JAV administracijos ignoruojami nėra, dalyvauja susitikimuose su aukščiausiais JAV politikais, pristato savo saugumo problemas.
Mūsų regiono problemas tuo tarpu kviečiamas aptarti… Lukašenka. Jo balsas šiandien įtakingiausias sprendžiant klausimus dėl rytinio NATO flango. Balionai į Lietuvą nustojo skristi tada, kai Minskas sutarė su Vašingtonu. Mūsų nėra, ir dėl mūsų pačių kaltės. Kaip ir latvių bei estų, kurių politikai, vairuojantys dabartinę ES užsienio politiką, ne kartą bandė respublikonams ir Trumpui įkasti, o dabar moka kainą, JAV svarstant mažinti lėšas Rytų flange ar JAV karių skaičių Baltijos šalyse.
Taip, investuodami į gynybą jau galime atsilaikyti ne vieną parą, bet kaip atrodys ta valia gintis, jei nežinosime ar ateis mūsų pagrindiniai sąjungininkai?
Taikų šiandienos gyvenimą mums vis dar garantuoja JAV skėtis ir pažadas kariauti už mus mūsų karus. Rinkdamiesi neišmintingą, ideologiniais pagrindais grįstą užsienio politikos viziją ir pasirinkdami JAV vieną teisingą partiją, pradedame žaisti ruletę su mūsų valstybės gyventojų saugumu.
Pagrindinis Lietuvos saugumo raktas vis dar slypi užsienio politikoje, ne krašto apsaugos pirkimuose ir poligonų statybose.
