Galbūt kartai, kuri augo ne „prie sovietų“, svarbiausia yra individo laisvė (nuo įvairiarūšio sekso iki narkotikų), tačiau kartai, kuri žino, kas yra okupacija, laisvė visų pirma yra valstybės Nepriklausomybė. Politologas Dovilas Petkus, gimęs ir augęs nepriklausomoje Lietuvoje, pastebi, kad suverenitetą brangina vos keliolika procentų gyventojų.
Valstybės dieną sutinkame baisiai susipriešinę ir svetimi, bet turbūt netiktų pridurti „kaip niekada“?
– Deja, Valstybės dieną pasitinkam susipriešinę kaip niekada. Ir iki „kovido“ pandemijos susipriešinimo aspektų būta įvairių – nuo istorijos perrašinėjimo iki LGBT, – kurie skirstė mus į tam tikras stovyklas, partijas, grupes ir panašiai. Tačiau pastaruoju laikotarpiu nesantaikos virusas įsimetė net į pačias vieningiausias, vadinkime, konservatyvesnes ir liberalesnes, stovyklas, skaldydamas jas pagal požiūrį į karantino taisykles: kas teisinga ir kas ne, kas protinga ir kas ne , kas grįsta mokslu ir kas ne, kas iš to pelnosi arba ne…
Šalia ideologinių kontroversijų, kurios jau porą dešimtmečių verda Lietuvoje, per karantiną radęsi ne visai logiški asmens laisvės ribojimai, žmones rūšiuojantys galimybių pasai ir pan., – politinės kontrolės priemonės dar kartą suskaldė žmones. Vienas iš visuomenės kontroliavimo principų „skaldyk ir valdyk“, kurio tam tikrą suvešėjimą matome Amerikoje, vis labiau juntamas ir Lietuvoje.
Pastebite vis ryškėjančią takoskyrą tarp dviejų Lietuvų? Vienos jų sudėtį prieštaringai vertinamas Andrius Tapinas (duodamas šansą prezidentui pagerinti su ja santykius) įvardino taip: valdantieji, žiniasklaida ir intelektualioji visuomenės dalis. Kuriai priskirtumėt save?
– Save identifikuoju, kaip krikščioniškoms vertybėms atstovaujantį asmenį, kuris priešinasi globalizmo tendencijoms, – šitie dėmenys man yra svarbiausi. Na, o sociologiniai tyrimai rodo, kad aukštesnį išsilavinimą turintys žmonės pastaraisiais dešimtmečiais liberalėja, tarkime, kvestionuoja šeimos sampratą ir besąlygiškai pritaria LGBT provokuojamiems tikslams.
Tai vyksta, nes aukštasis mokslas, ypač socialinių mokslų sritys, tampa ideologizuotos ne mažiau nei sovietmečiu. Jį įgiję asmenys pirmiausia išsiskiria nebe savo intelektualumu, o liberaliu angažuotumu. Tokie rodikliai, be abejonės, išduoda tragišką mūsų švietimo būklę ir ypač aukštojo mokslo kokybę, kuri yra veikiama užsienio ideologijų: per pastaruosius 30 metų mums nepavyko sukurti švietimo sistemos, kuri būtų atspari globalioms tendencijoms ir iš tikrųjų formuotų sąmoningą Lietuvos valstybės pilietį.
Švietimo vaisiai rodo, jog ugdymo tikslas – išleisti rinkai palankų individą ir, rodos, to net negalvojama keisti.
Pradžioje atrodė kone šventvagiška klausti, ar mums dar reikalinga Lietuvos valstybė. Šiandien ši abejonė skamba vis garsiau, dažniau. Kokius atsakymus pavyksta sugauti tiek iš vienos, tiek iš kitos Lietuvos?
– Lietuvos valstybė reikalinga tiems žmonėms, kurie supranta suvereniteto prasmę: būti nepriklausomiems nuo svetimos galios, patiems tvarkytis savo šalyje, patiems diktuoti politinį gyvenimą savo žemėje. Deja, pasvarstę, kiek žmonių suverenitetą brangina, rastume gal tik keliolika procentų, – daugumai žmonių Lietuvoje politika yra svarbi tiek, kiek ji siejasi su tam tikra gerove, efektyvumu, nauda, – jai vis tiek, kas priima sprendimus, ar Lietuvos politikai, ar Briuselio klerkai.
Apskritai, Europos kontekste Lietuva išsiskiria tuo, kad joje suvereniteto pojūtis silpniau išreikštas, negu kitose valstybėse. Mes lyg ir esam nepriklausoma šalis, tačiau iš tikrųjų visuomenė suverenios politikos nesupranta, nėra įsisąmoninusi suvereniteto svarbos, ir dėl to linkusi jį deleguoti, atiduoti, integruotis. Dėl šios priežasties mes, galima sakyti, tebesame įstrigę LTSR tobulinimo grandyje.
Tačiau vienas įvykis, nutikęs prieš keletą dienų, verčia galvoti: gal jau neamžinai. Turiu galvoje prezidento Gitano Nausėdos, atsisakiusio pasmerkti Vengriją dėl įstatymo LGBT propagandos atžvilgiu, komentarą. Jis pareiškė, jog Lietuva LGBT klausimus spręs pati, nes yra suvereni šalis. Pabandęs perkratyti savo atmintį, negalėjau prisiminti jokio atvejo, kad Lietuvos valstybės vadovas užsienyje būtų akcentavęs, kad vis dėlto mes esam suverenas.
Mes lyg ir esam nepriklausoma šalis, tačiau iš tikrųjų visuomenė suverenios politikos nesupranta, nėra įsisąmoninusi suvereniteto svarbos.
Jūs džiaugiatės, o kai kurie politikos apžvalgininkai tikina, kad šis prezidento pareiškimas pakenkė Lietuvos įvaizdžiui ir susilpnino ją iš vidaus.
– Klausimas, kas iš tikrųjų silpnina Lietuvos valstybę. Negali silpninti dalykai, kurie atitinka valstybės interesus, ypač šiuo sudėtingu laikotarpiu, kai sunkiai paaiškinami JAV administracijos veiksmai (tai žadama parama Ukrainai, tai ji atšaukiama), kai mums už nugaros Vokietija ir Prancūzija tariasi su Rusija…
Šiuo atveju laikymasis Vidurio Europos, Lenkijos ir Vengrijos pusės kur kas naudingesnis Lietuvai, nes atitinka mūsų regioninius ir nacionalinius interesus. O įvaizdžiui labiausiai kenkia savo nuomonės neturėjimas, plaukimas pasroviui, bejėgiškumas ir nesipriešinimas žaidėjams, kurie linkę tave praryti.
Pritartumėte Kazio Pakšto minčiai, kad juo tauta kultūringesnė, tuo mažesnis pavojus jai būti pavergtai?
– Ne visai sutikčiau su šiuo teiginiu, manyčiau, kad yra kiek kitaip. Manau, kad juo kultūringesnė tauta, juo ji yra sukūrusi aukštesnio lygio kultūrą, ji turi daugiau šansų išlikti netgi būdama pavergta. Pusę amžiaus mes buvome okupuoti, tačiau tiek Tautą saugojo jos kultūra, tiek Tauta saugojo kultūrą nuo asimiliacijos. Tačiau valstybę nuo pavergimo gali apsaugoti tiktai stiprus savarankiškumo poreikis, drąsa ir gebėjimas pasipriešinti.
Praėjusiuose rinkimuose Nacionalinis susivienijimas, kuriam priklausote ir jūs, dalyvavo su šūkiu „Susigrąžinkime valstybę“. Suprantu, kad išsamiai atsakydami neišsiverstumėt be studijos, tačiau liksiu naivi: kaip tai įsivaizduojate?
– Sakyčiau yra keletas krypčių, į ką yra nutaikytas šis šūkis. Visų pirma, stabdyti tam tikrus integracijos su ES procesus, dabar vykstančius tik viena kryptimi. Didelį nerimą kelia tai, kad mūsų politikai, net nebandydami stiprinti tam tikrų savarankiškumo aspektų, palaipsniui, net negalvodami apie nacionalinius interesus, viską – žemes, miškus, valiutą, finansų sistemą – perleidžia į ES rankas. Liūdniausia tai, kad jie, sprendžiant pagal jų veiksmus, nė nemato savarankiškos valstybės perspektyvos ir net nesiruošia jokiam planui B.
Kita vertus, raginimas susigrąžinti valstybę turėtų priminti žmonėms, kad valstybė priklauso ne viską kontroliuojančioms politinėms jėgoms, grupuotėms, o jiems patiems. Tai savotiškas paskatinimas pakilti ir atsiimti tai, kas jiems priklauso.
Šūkis susigrąžinti valstybę šiandien itin aktualus, nes vis labiau akivaizdu, jog suverenitetas, kuris pagal Konstituciją priklauso tautai, šiuo metu yra siauros politinės klasės uzurpuotas. Dabar kyla grėsmė, jog valdantieji pradės riboti net ir Lietuvos piliečių teisę inicijuoti referendumus. Akivaizdu, jog siaura valdančiųjų politinė grupė likusius piliečius nori paversti tiesiog beteisiais baudžiauninkais mūsų pačių šalyje.
2013 metais teigėte, esą Lietuvoje nebeliko elito, „patikimos, pripažintos žmonių grupės, kuriai galėtume patikėti Tėvynės ateitį“. Ar matote kokių nors ženklų, rodančių, kad padėtis keistųsi?
– Ne kartą kritiniu momentu Lietuvai joje neatsirasdavo tikrų valstybininkų, drįsusių prisiimti atsakomybę už valstybės ateitį. Nuo carinės okupacijos iki tarpukario, kai rasdavosi tikra visuomenės grupė, pasirengusi prisiimti valstybininkų vaidmenį, politinis elitas, skendintis asmeninių interesų bei intrigų debesyje, vienaip ar kitaip pasistengdavo sukliudyti jiems pakliūti į valdžią, priimti atitinkamus sprendimus ir tiesiog išduodavo Lietuvą.
Šiandien, kai mūsų akyse vyksta geopolitiniai lūžiai, o mūsų politikai iš esmės viską linkę derinti su tarptautiniais žaidėjais, laukdami komandos, ką jie pasakys, mes esame atsidūrę gana pavojingoje būklėje ir nebūčiau tikras, ar Lietuvos politinis elitas kritišku atveju mūsų valstybės neišduotų vėl.
Ar tautos gebėjimą atsilaikyti prieš agresorius ir lemiamu metu sukilti, turiu galvoje ir Birželio sukilimą, vienintelį tokio lygio pasipriešinimą sovietų okupuotose žemėse, galėtume laikyti guodžiančiu istorijos argumentu, kurio besąlygiškai vis dar nenori pripažinti valdžia?
– Birželio sukilimas yra svarbus keliais aspektais. Visų pirma, jis liudija, kad mes priešinomės okupantams ir ne bet kaip: 1941 m. birželį žuvo daugiau žmonių, negu per Nepriklausomybės kovas. Birželio sukilimas buvo labai svarbus tuo, kad ginklu priešinomės sovietams, o politiškai – naciams, tad dabartiniai svaičiojimai, neva sukilimas buvo nacių kolaborantų išmislas, tėra Maskvos šmeižikiškų teiginių atkartojimas.
Iš tikrųjų sukilimas parodė, kad mes, Tauta, nenorime būti priklausomi nuo jokių pasaulinių galių, kad ir kokios jos būtų, ar sovietai ar naciai. Birželio sukilimo nepriklausomybės paskelbimas buvo išskirtinis visame Europos Vidurio – Rytų regione, nes priešinosi daug kas, bet Nepriklausomybę savo šalyje paskelbėme tik mes.
Tad galima pasakyti, kiek mes Birželio sukilimą, kaip Nepriklausomybės ir pasipriešinimo simbolį, gebame apginti, tiek mes tikros Nepriklausomybės ir turime. Na, o jei nepatinka Birželio sukilimas ar jo momentai vieniems ambasadoriams ar kitiems, turėtume leisti jiems suprasti, kad ambasadoriai ar politikai, kurie sako, kad mes bandome pagerbti ne tuos, neturėtų kištis ne į savo reikalus, nes čia mes – šeimininkai ir čia mūsų tvarka; jie viso labo yra svečiai.
– Už kokio šiaudo galėtų laikytis Lietuvos valstybė pasaulio galių persistumdyme, persidalijime, kuris vyksta dabar?
– Prezidentas bent jau padarė pirmuosius žingsnius į tą pusę, kokio mes galime šiaudo griebtis. Geopolitinių galių persistumdymo laikotarpiu Vidurio – Rytų Europa yra vienintelė teritorija, į kurią mes galime remtis. Šiandien išgyvename lūžio tašką, lemiamo pasirinkimo momentą, kuomet galima žengti į federacijos, kurios priekyje – Vokietija ir Prancūzija, glėbį ir jame ištirpti, arba vis dėlto išvengti pastumdėlio likimo ir išlikti suverenia valstybe Vidurio – Rytų Europos bloke.
