2020 metais Popiežius Pranciškus Žinioje, skirtoje Pasaulinei komunikavimo priemonių dienai, rašo: „Mums reikia gerų istorijų – ugdančių, […] padedančių atrasti šaknis ir teikiančių jėgų drauge eiti pirmyn“, istorijų, kurios „iškeltų į šviesą mūsų būties tiesą“.
Mums reikia kurti „ugdančius pasakojimus, sutvirtinančius visuomeninius ir kultūrinius ryšius“. „Mums reikia žmogiško pasakojimo, kuris kalbėtų apie mus ir mumyse gyvenantį grožį“, atskleistų „nepastebimą kasdienos heroizmą“, gebėtų „žvelgti į pasaulį ir įvykius su švelnumu“. „Žmonija nusipelno tokių pasakojimų, kurie atitinka lygmenį, į kurį ją pakėlė Jėzus,“ – rašo Šventasis Tėvas.
Šiandien noriu pristatyti tokį pasakojimą. Tai – vyskupo Jono Kaunecko knyga „Prieš visus vėjus“. Jai būdingos visos čia minėtos savybės. Ji iškelia į būties tiesą, nes padeda atrasti šaknis. Ir todėl, kad iškelia į būties tiesą, ji teikia jėgų drauge eiti pirmyn. Knyga kalba apie mumyse gyvenantį grožį, į pasaulį ir įvykius ji žvelgia su tėvišku švelnumu. Ji atskleidžia kasdienos heroizmą. Ir ugdo.
Knygoje daug, pavadinkim, atviros širdies teksto, kuris leidžia ją priskirti tokioms knygoms kaip šv. Aurelijaus Augustino „Išpažinimai“.
Knygoje daug, pavadinkim, atviros širdies teksto, kuris leidžia ją priskirti tokioms knygoms kaip šv. Aurelijaus Augustino „Išpažinimai“. „Kaip pirštinę išverčiau savo gyvenimą“ (P. 416), – rašo vyskupas. Atvirai, apie viską – save ir savo šeimą – jautriausius, rodos, slėptinus ir giluminius vidinius dalykus. Atvirai apie mokyklą, kunigus, vyskupus, Bažnyčios gyvenimą…
Šešiolikmečiui jam kilo protestas prieš Dievą dėl gyvenimo neteisingumo. Kai po savaitę be duonos kąsnio gyvendavo, kai nuo bado akyse būdavo žalia, burnojo širdyje ir prieš Dievą, ir prieš žmones. Bet jau kitą akimirką – apstulbintas žmogiško gerumo, kai čia pat, jo akyse, mergaitė su kryželiu ant kaklo paliudijo artimo meilę vargingam žmogui – elgetai – sąmoningai apsisprendė tapti kunigu. (P. 79)
Šioje knygoje – giliausios sielos patirtys.
Pavyzdžiui, šventųjų bendravimas – šešiolikmetės sielos Panevėžio katedroje su Štuthofo kankiniu kun. Alfonsu Lipniūnu.
„Tada aš, moksleivis, būsimas melioratorius, vis ateidavau Panevėžyje į jo ir mano katedrą. Ir vis klūpėjau ar stovėjau už paskutinio pilioriaus dešinėje pusėje.“ Panevėžio vienuolės davė jam brošiūrėlę su kun. Alfonso tekstu. „Ir trenkė man Jo žodis.“ Savo giliausią – kunigystės –troškimą jis patiki Lipniūnui: paprašyk Dievą,„juk Tu kankinys, Tu daug gali, Tu jau pas Dievą…“ (P. 82).
Kun. Alfonsas neskubėjo. Arba Dievas neskubėjo.
Jonas Kauneckas kunigu tapo tik po 20 metų, kai jam buvo 39-eri. Seminarijos durys jam atsivėrė tik 34-erių. O iki tol „neišpildytas pašaukimas kaip kokiu bizūnu ginė ir ginė […] iš vienos vietos į kitą, nepaliko ramybėje“, „per keturiolika darbo melioracijoje metų devynis kartus prašymai atleisti iš darbo“ (P. 100). To laikotarpio ryškiausias suvokimas –„Visur esu ne savo vietoje“ (P. 100).
Pagaliau buvo priimtas į seminariją. Knygoje skaitome klasikinį dvasinio gyvenimo scenarijų – piktasis vieną po kitos stato kliūtis sielai, trokštančiai tarnauti Dievui. Ir kai jau pagaliau buvo priimtas studijuoti, sunkiausia kliūtis – Tėtė dėl to išgyveno gilią skriaudą.
„Kai parvažiavęs namo pasakiau tėvams, kad jau esu klierikas, tėvas krito ant lovos verkdamas ir net atsisveikinant nebekalbėjo su manimi. Išvažiavau skaudama širdimi… Jau Seminarijoje būdamas sužinojau, kad jis susirgo ir nebepakyla iš lovos, kalba tik apie mirtį…“ (P. 130). Ir tik po to, kai pabaigęs pirmąjį semestrą sūnus klierikas grįžo namo Kalėdų atostogų, Tėtė pakilo iš patalo ir atsitiesė. Bet primicijose nenorėjo ar negalėjo dalyvauti (P. 160).
Tėtei kunigai buvo patys nežmoniškiausi žmonės. Jis turėjo liūdnoką patirtį. Ir apie ją knygoje – atvirai (P. 128). Apie viską atvirai.
Taigi skaitome dvasinio gyvenimo pamokas, – ši knyga gali būti laikoma dvasinio ugdymo vadovu. Pirmiausia, per aprašytas savo ir kitų žmonių gyvenimo istorijas, gyvenimo pavyzdžiais liudijančias dvasinio gyvenimo dėsnius ir principus.
Knygoje aprašytiiškalbingi maldingumo, nuolankumo, kantrumo ir aukos pavyzdžiai – Mamytė, sesuo Stasė, Luksnėnų kaimo moterys, priėmusios jaunąjį melioratorių Joną Kaunecką gyventi savo kukliuose namuose (P. 94-98), Končiuvienė, tuometinio Naujosios Vilnios klebono mama (P. 208).
Arba štai tokia paties Kauneckų Jonuko, dar paauglio, gyvenimiška situacija.
„Vieną žiemą teko gyventi Ramygalos gatvėje. Šeimininkų sūnus buvo luošas. […] Man tėvai negalėjo įdėti daugiau maisto, kaip kokį kilogramą lašinių pusmečiui. Tik po mažą rėželį kasdien valgydavau, kad užtektų. Bet kartą pastebėjau, jog nuo mano lašinių gabalėlio graužta dantimis. Aiškiai matėsi – galėjai net dantis suskaityti. Parašiau raštelį: „Pagailėkite manęs, aš tik tiek teturiu“ ir peiliu nulyginau dantų žymes. Bet kitą dieną vėl tas pats. Taip ir rašinėjau, vis pabadaudamas, niekas nesikeitė. Kalbėtis nebandžiau, nedrįsau…“ (P. 79)
Kalbėtis nedrįso. Taip ir rašinėjo…
Graži siela.
Ji atpažino pati save jau vėliau – kai Maskvoje, Dostojevskio muziejuje, pamatė Iljos Glazunovo paveikslą „Kunigaikštis Miškinas“. Įspūdingas paveikslas. Ypač akys – tiltas tarp dangaus ir žemės. Siela pažino save, ir suskambo jautriausia jos styga – eiti į žmones (P. 100).
Šis skambesys ir atvedė į seminariją. O kunigiško pašaukimo kryptis bus suformuluota primicijų paveikslėlyje dviem Šventojo Rašto fragmentais: „Visi kaip vienas kovokime už tikėjimą ir nė iš tolo nesiduokime priešų išgąsdinami“ (Plg., Fil 1, 28). „Drąsias, tvirtas širdis turėkit, kas Viešpačiu tikit“ (Ps 30, 25). Ši prisiminimų knyga apie tai pasakoja: drąsią ir tvirtą širdį ir kovą už tikėjimą.
Tai – ir bendradarbiavimas „Kronikos“ leidyboje, ir pogrindžio žurnalo „Lietuvos ateitis“ 1978-1979 metais leidimas (P. 225). Tai ir procesijų Žemaičių Kalvarijoje per atlaidus atnaujinimas, kai vienas nešė Kryžiaus relikviją (P. 164-165) ir daugybė kitų dalykų – darant tai, kas draudžiama (P. 170). Ne pigu 1978 metais iš įkalinimo grįžusią ses. Nijolę Sadūnaitę pakviesti kalbėti šventoriuje žmonėms (P. 176), nors grėsmė pakliūti į kalėjimą ar psichiatrinę ligoninę buvo pakankamai rimta.
Knygoje daug rašoma ne apie save, o apie kitus žmones.
Knygoje daug rašoma ne apie save, o apie kitus žmones: labai jautriai – apie Mamytę, Tėtę ir seserį Stasę, taip pat apie Onutę Pranckūnaitę (P. 141), vargoninką Alvydą Šeduikį (P. 162), kun. Virgilijų Jaugelį (P. 195-196), vokiečių kalbos mokytoją Steputę (P. 215-216) ir t. t.
Ir pasakojimas apie save dažnai skaitytoją moko nuolankumo ir gražaus santūrumo laikysenos: Tamkevičius, žinoma, pranašesnis – jis turi geresnę orientaciją ir moka daug taikliau atsakyti kėgėbistams per tardymus (P. 282), o Svarinskas daug drąsesnis. Ir į kandidatus būti vyskupu mane įrašė tik atsarginiu (P. 335), vargiai kas tikėjosi, kad galiu juo tapti. Buvau mažiausiai tikėtinas vyskupas (P. 342). O knygos pabaigoje: „Ar troškau vyskupo garbės? Noriu dabar verkdamas šaukte šaukti: ne, ne ir ne!“ (P. 413)
Tikėjimą stiprina įspūdinga istorija, nutikusi nuvykus atlikti kunigiškus patarnavimus pas Sibiro vokiečius. Tikras Dievo stebuklas. Kunigas Jonas Kauneckas po tarnystės Sibiro vokiečiams jau turėjo skristi lėktuvu namo.
Bet išvykti nepavyko, nes į tą pačią vietą lėktuve buvo parduoti du bilietai, ir jam neliko vietos. Jo skrydis buvo perkeltas, taigi atsirado galimybė aplankyti dar vieną nespėtą apvažiuoti vietovę. Joje kunigas suteikė sakramentus beveik šimtametei senutei Anai Braun, kuri po savaitės mirė. Ligonė buvo visai praradusi viltį, kad Dievas ištesės savo pažadą, duotą Marijai Margaritai Alakok: kas pirmuosius devynių mėnesių penktadienius priima Komuniją, tas be išpažinties ir Komunijos nemirs… Atvykusį kunigą savo kambary senolė sutiko gausinga rauda (P. 268).
Autorius mums pasakoja ir sovietinių represijų laikmečio kontekstą. Pradėjęs nuo Lietuvos knygnešių ir knygnešystės (P. 226) jis rašo pogrindžio spaudos istoriją (P. 136-139, 225), apie Panų kalną, represijas per atlaidus (P. 181-187). Jis pateikia mokytojų laiškus, kurie pulsuoja to meto dvasia (P. 250-257). Knygoje – gaivi Eucharistijos bičiulių istorija (162, 173-179) – rekolekcijos (P. 200), kelionės po Lietuvą autobusu kiekvieną vasarą (P. 193-195), kryžių kalno tvarkymas (P. 178), vaikų ruošimas išpažinčiai (P. 211) ir t. t.
Matyti tėviškas, mylintis kunigo Jono rūpestingumas ir atlaidumas jauniesiems Eucharistijos bičiuliams. Dėl miego stygiaus, intensyvaus bendravimo ir kelionės įspūdžių mieguisti ne visada norėdavo išlipti iš autobuso ir nueiti į atvirą bažnyčią. Arba – išgaudojaunimas karosus kažkieno kūdroje. Be jokio kaltinimo, tėviškai jautriai – „mano išdykėliai“. Išsitraukia piniginę ir padengia kūdros šeimininko nuostolius (P. 193-195, P. 198). Jaunimas yra jaunimas. Svarbu, kad jie bendrautų. Ir net užsidirbtų. O tai reikia suorganizuoti. Bet dažydami stogą ir varpinę jaunieji Eucharistijos bičiuliai nudažė zakristijonui batus. Tas pakėlė triukšmą. Skundėsi net vyskupui. Teko aiškintis kunigui Jonui Kauneckui (P. 200).
Vyskupas – žodžio meistras. Istorija jo pasakojama atgyja. Ir apie Panevėžio miestą (P. 375), ir vokiečių katalikus Sibire (P. 262-268), ir apie partizanų parką (P. 387-392).
Vyskupas primena mums ir jau pamirštų tikėjimo praktikų žavesį. Mažai kas žino, kad dar prieš kelis dešimtmečius per Velykas žmonės budėdavo per naktį iki Prisikėlimo šventų Mišių. Visose Lietuvos bažnyčiose! Kad budėjimo metu kai kuriose vietose buvo rengiami spektakliai (P. 176-177). Vyskupas pasakoja ir apie mažiau girdėtą rožinio perdavimo maldingumo praktiką (P. 177-178).
Jis rašo atvirai. Atvirai ir kritiškai.
Knygoje kalbama apie kritikos svarbą. Visuomenės gyvenimo reiškinių, Bažnyčios ir savo paties atžvilgiu. Deja, pasak jo, Lietuvoje kritika sunkiai priimama. Itin įdomi čia pateikta išsami kritikos nepriėmimo priežasčių analizė (P. 346-348).
Vyskupas mėgsta kartoti seną bažnytinę patarlę: „Klysti – žmogiška, pasilikti klaidoje – velniška, o pakilti iš klaidos – dieviška“ (P. 350). Pasak jo, Bažnyčiai kritika yra būtina. (P. 347, 344). Vatikano II Susirinkime Ji pasirinko atsinaujinimo kryptį.
„Atsinaujinimui, – rašo vyskupas, – pirmučiausia reikia kritikos“ (P. 344). Ir jis nurodo Bažnyčios gyvenimo blogybes: kunigų apsileidimą, girtavimą, grubumą su žmonėmis, kainų už patarnavimus nustatymą (P. 344, 393), pamokslų kokybės problemą (P. 347), netinkamą laidotuvių Mišių tvarką (P. 202-203), išskirtinį dėmesį iškilmingiems dvasininkų išėjimams, menkstant Švenčiausio Sakramento garbinimui (P. 405) ir t. t.
Vyskupas kalba net apie Vatikano II Susirinkimo nutarimų išdavystę.
Vyskupas kalba net apie Vatikano II Susirinkimo nutarimų išdavystę (P. 343), „nes, pasak jo, daromi tik išoriniai pakeitimai. […] Bet nėra taip laukto gilesnio dvasinio gyvenimo, pamaldumo, didesnio jautrumo, susivaldymo, pasiaukojimo, užsidegimo“ (P. 343-344).
Knygoje – ne tik kritika, bet ir pasiūlymai, ką daryti (P. 346). Kita vertus, joje mėginama griauti viešojoje erdvėje dažnai skambančias mąstymo klišes apie Bažnyčią, pavyzdžiui, kad ji paskendusi piniguose (P. 345). Be to, vyskupas negaili kritikos sau.
Jis mano, kad yra rėksmingas (P. 326). Kritiškai kalba apie kai kurias savo provokacijas per pamokslus (P. 348-349). Atvirai kalba apie kritiką savo iniciatyvų atžvilgiu, pavyzdžiui, kai dirbo Telšių seminarijoje ir organizavo keliones į užsienį su klierikais (P. 333).
Be to, pateikta visa išklotinė klaidų, kurias mano padaręs būdamas vyskupu (P. 380, 382, 403)… Ir jis linkęs kritiką priimti. Augustino „Išpažinimų“ dvasioje jis dažnai prisipažįsta savo silpnumą (pavyzdžiui, scena susirinkime pas dekaną P. 242).
Tačiau rašo: „Aš laikausi tokio principo, kad reikia veikti, net rizikuojant padaryti klaidų, o kai jų pasitaiko, jas įvardyti, prisipažinti, atsiprašyti, paaiškinti. Juk visi esame žmonės.“ (P. 350)
Vyskupo Jono knyga atgaivina dvasią. Ji budina sielos ilgesį tapti tuo, kas esi, įgyvendinti savyje Dievo paveikslą ir panašumą, tai, koks esi pašauktas būti. Todėl taiklu, kad vyskupas save vadina melioratoriumi. Lotyniškai meliorator yra tas, kuris daro žemę geresnę (P. 201). Iš esmės – Tas, kuris gerina, kuris daro geresniu. Jis tikrai yra melioratorius – ne tik savo gyvenimu, bet ir šia knyga.
