Skirtingos laisvės sampratos
Kas yra laisvė? Dėl šios sąvokos turinio nesutariama. Neretai ji tapatinama su galimybe daryti ką noriu (kai niekas nemato, darau, ką noriu; kai noriu, darau). Valgau šokoladą kiek telpa, naršau internete iki paryčių, miegu iki pietų, supykstu ir išreiškiu savo nuoskaudą, kad kitas su kaupu pajustų, ką man padarė. Tokia laisvė yra savo instinktyvių troškimų ir polinkių tenkinimas. Ar ją galima vadinti tikra laisve? Vargu. Tai panašiau į vergystę. Kodėl? Nes čia nedalyvauja protingas sprendimas.
Laisvė, suprantame, labiau turėtų sietis ne su instinktyviais polinkiais, bet su proto valdomais norais. Daugiau laisvės yra tokioje veiksenoje, kai žmogus iškelia protingą tikslą ir pajungia savo veiksmus šiam tikslui pasiekti. Pavyzdžiui, nori išmokti prancūzų kalbą, todėl mokosi žodžių, gramatikos, lanko pamokas. Jis tramdo norą žiūrėti filmą, susitikti su draugais, nes nori išmokti prancūziškai. Ar taip apribodamas save jis mažiau laisvas? Ne, jis daugiau laisvas. Kai darau tai, ko protingai noriu, esu labiau laisvas. Taigi laisvė turi lygmenis. Kantas skyrė barbaro ir civilizuoto žmogaus laisvę.
Be to, laisvės sąvoka kartais suprantama ir kaip kliūčių nebuvimas – kai niekas neriboja ir netramdo mano pasirinkimo ir veikimo. Tai vadinamoji negatyvioji laisvės samprata. Kliūtys gali būti dvejopos: fizinės-materialinės ir, kaip A. Schopenhaueris jas vadina, intelektualinės. Aptarkime abu variantus.
Kai kliūtys fizinės-materialinės, kalbame apie fizinę nelaisvę: buvimą kalėjime ar buvimą supančiotam fizinės negalios, pavyzdžiui, paralyžiaus arba kai dėl vargo, skurdo, karo, okupacijos neturime galimybės pasiekti savo fizinių-materialinių tikslų. Tai yra fizinė nelaisvė. O fizinė-materialinė laisvė esti tada, kai tokių kliūčių nėra. Pavyzdžiui, tokia yra ekonominė laisvė, kai praturtėjęs įgyju daugiau galimybių. Mano laisvės laukas tarsi išsiplečia.
Vis dėlto ar iš tiesų tampu labiau laisvas plečiantis fizinėms-materialinėms riboms? Laisvas iš tikrųjų. Juk turėdamas vieną laisvę galiu neturėti kitos. Pavyzdžiui, juk ekonominė laisvė puikiai dera su politine nelaisve. Kaip Kinijoje, kur žodžio laisvės nėra. Be to, fizine-materialia prasme visiškai laisvas niekada nebūsiu, šitos laisvės gali būti tik daugiau ar mažiau. Tačiau argi fizinė-materialinė laisvė sudaro laisvės esmę?
Dar Epiktetas – stoikų mokytojas ir sykiu vergas – sakė, kad tikroji yra minties laisvė ir joks išorinis suvaržymas jos iš žmogaus neatima.
Kita negatyviosios laisvės forma yra intelektualinių kliūčių nebuvimas, arba intelektualinė laisvė.
Kita negatyviosios laisvės forma yra intelektualinių kliūčių nebuvimas, arba intelektualinė laisvė. Tai yra nepriklausomybė nuo kieno nors man primestų vertinimų, sprendimų, vertybinių pasirinkimų. Ši laisvės samprata gimdo tokį mąstymą: niekas man negali nustatyti, priversti mane manyti, kas yra gera ir kas bloga, kuo aš turėčiau tikėti ir kuo turėčiau netikėti; aš pats laisvas visa tai nuspręsti, ir jokia valdžia, jokia institucija negali būti galutinių mano gyvenimo sprendimų – gyvenimo būdo, pasaulėžiūros, vertybinės orientacijos pasirinkimo – šaltinis, tik aš pats. Tik aš pats galiu atsakyti į klausimus, kaip man gyventi, ko man siekti, ko norėti, ir jokia socialinė-kultūrinė, valstybinė-politinė sistema neturi siūlyti man atsakymų į šiuos klausimus.
Tokią laisvės sampratą pristato liberalizmas. Ir jis mano, kad jis vienintelis yra tokia politinė ideologija, kuri stovi laisvės sargyboje.
Beje, mes visi persmelkti šios laisvės sampratos. Kas iš mūsų nėra kada nors sakęs ar bent pagalvojęs: kas turi teisę mane mokyti?; Kas man gali diktuoti, ko turėčiau siekti ar ką turėčiau pasirinkti? Ši laisvės samprata tapo mūsų kultūros dalimi, jos oru mes kvėpuojame. Ją įkvepiame, ją ir iškvepiame.
Bet jeigu laisvė yra pačiam spręsti dėl vertybių, gyvenimo būdo, tikslų, ar negali nutikti taip, kad suklysi? Juk žmonijos istorijoje yra gausybė pavyzdžių, kai žmonės pražudė savo gyvenimus dėl klaidingai pasirinkto, beje, protingo tikslo. Aš galiu autonomiškai pasirinkti tikslą – mokytis prancūzų kalbos. Ir jis, rodos, gražus ir protingas. Bet jeigu jį renkuosi karo sąlygomis, kai mano tauta mobilizuojama ir reikia ginti Tėvynės laisvę, ar šis tikslas teisingas?
Imkime dar radikalesnius pavyzdžius, rodančius, kad apriboti žmogų jo paties autonomišku, autarkiniu suvokimu, uždaryti jį savo paties vertinimų ir sprendimų lauke gana rizikinga. Žmogus gali skaudžiai suklysti. Tokie klaidingo pasirinkimo pavyzdžiai yra klaidingos ideologijos (nacizmas, komunizmas). Rodos, pakankamai protingai ir pagrįstai pasirinkdamas žmogus labai graudžiai suklydo ir sugriovė vienintelį savo ir ne tik savo gyvenimą.
Taigi ar viskas tvarkoje, jeigu sprendimo galią be jokių išlygų atiduodi pačiam autonomiškam žmogui?
Šis mano klausimas liberaliau mąstančiam (o tokių šiuo metu veikiausiai dauguma) gali sukelti įtarimą, kad atstovauju liberalizmui paprastai priešinamai pozicijai. Pasak jos, žmogaus sprendimas turi būti atiduotas į socialinės struktūros rankas, kai socialinis visetas – visuomenė, polis, valstybė, – o ne pats individas yra galutinis jo gyvenimo principų šaltinis. Tikrai taip nėra. Neatstovauju tokios pozicijos. Atstovauju krikščioniškojo mąstymo tradicijai, kurioje laisvė yra kai kas kita negu tai, apie ką iki šiol kalbėjome.
Krikščioniškoji laisvės samprata
Krikščioniškosios minties istorija turi mus ko pamokyti, ir į krikščioniškąją laisvės sampratą pravartu būtų pažvelgti istoriniu aspektu. Pirmiausia todėl, kad krikščioniškojo mąstymo tradicija yra statybinio pobūdžio: vėlesni mąstytojai stato ant savo pirmtakų padėtų pamatų. Ir, antra, istoriškai judėdami sykiu galime mokytis ir gilinti laisvės slėpinio pažinimą. Nes laisvė – tikrai slėpinys. Gal ji nėra slėpinys politiniu ar socialiniu aspektu, kai kalbame apie žodžio ar ekonominę laisvę. Bet laisvė yra slėpinys metafiziniame kontekste, t. y. kai mėginame suvokti jos esmingą sąsają su mumis pačiais, kai suprantame, kad laisvė nėra kokia nors viena mūsų savybė, bet mūsų būties pamatas, kad būti žmogumi iš esmės reiškia būti laisvam.
Krikščioniškosios laisvės sampratos ištakos
Istoriškai žvelgiant visą Vakarų pasaulio diskursą laisvės klausimu grindžia du šaltiniai – senovės graikų ir krikščioniškoji filosofija. Krikščionybė atsiranda graikų mąstymo tradicijos prisodrintame geografiniame areale, ir krikščionys neišvengiamai perima iš senovės graikų tai, kas neprieštarauja Apreiškimui. Ryškesnės šioje problematikoje yra Aristotelio ir stoikų figūros.
Laisvę Aristotelis traktuoja kaip gyvos būtybės savaimingumą, kaip buvimą savo paties veikimo priežastimi. Būti laisvam reiškia būti causa sui, t. y. būti savo paties priežastimi – savo judėjimo, sprendimo, bet kokio savo veikimo priežastimi. Ir šiuo požiūriu laisvas yra ir žmogus, ir gyvūnas. Nes ir žmogus, ir gyvūnas veikia pagal tam tikrą sprendimą.
Tačiau gyvūno sprendimas kyla iš prigimtinio instinkto, o žmogaus sprendimas – iš jo paties svarstymo (autonomiškai, protu priimto sprendimo), nes žmogus turi alternatyvias galimybes, kurias apsvarstęs pasirenka vieną iš jų. Tiesa, ir žmogaus sprendimai dažnai kyla iš prigimtinio instinkto. Tačiau bent dalis jo sprendimų remiasi ne instinktu, o protingu svarstymu. Bent kai kurie žmogaus sprendimai yra laisvi nuo būtinumo. Svarstydamas žmogus atmeta vienus dalykus ir pasirenka kitus. Gyvūno sprendimai nėra laisvi nuo būtinumo.
Aristotelio laisvės sampratoje galima išgirsti tam tikrą liberalistinį motyvą. Iš tikrųjų, aristotelinė žmogaus kaip causa sui samprata ir liberalizmo laisvės suvokimas yra panašūs, bet Aristotelis tikrai neskelbia kitos liberalizmui būdingos tezės, kad individas yra vienintelis politinis subjektas, kad visuomenė, polis, valstybė yra tik individų suma. Aristoteliui visuomenė, polis, valstybė nėra tik sargas, padedantis moderuoti galimus individų konfliktus, kylančius dėl neišvengiamų jų laisvės vykdymo pretenzijų susidūrimo.
Taigi Aristotelis, o vėliau ir stokai svarstė ir mums paliko laisvės kaip buvimo savo paties priežastimi idėją. Žmoguje yra Logos, – sako stoikai, – priežastingumo principas. Todėl žmogaus negalima ištirpinti negyvosios ir gyvosios gamtos priežasčių–pasekmių grandinėse, kuriose viską valdo fundamentalus – determinizmo – dėsnis. Ne viskas, ką daro žmogus, yra motyvuota, nulemta išorinių veiksnių ar vidinių instinktyvių polinkių. Žmogus gali būti pirminis veiksnys, gimdantis priežasčių–pasekmių grandinę be jokio už jo esančio ar jo vidinės prigimties stimulo, be jokios išorinės ar vidinės instinktyvios priežasties. Jis pats gali būti tokia priežastimi.
Gili senovės graikų išplėtota idėja – būti savo paties veikimo priežastimi. Ir krikščionys ją perėmė.
Tačiau pagrindinis krikščionių mąstymo šaltinis yra Apreiškimas, Šventasis Raštas. Įdomu, kad interpretuodami Pradžios knygos pirmajame skyriuje esančią žmogaus kaip imago Dei, arba Dievo paveikslo, idėją („Tuomet Dievas tarė: „Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą […]. Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį, vyrą ir moterį juos sukūrė“ (Pr 1, 26–27), taigi klausdami, ką reiškia būti Dievo paveikslu, ankstyvieji aleksandriečiai, garsiosios Aleksandrijos katechetinės mokyklos mokytojai, Šventojo Rašto egzegetai, teigė, kad būtent dėl laisvės galios žmogus panašus į Dievą. Būtent laisvė daro žmogų panašų į Jį. Kurti žmogų pagal Dievo paveikslą reiškia kurti jį laisvą.
Ar daug krikščionių mastė taip, kaip aleksandriečiai? Ne. Ilgus šimtmečius krikščioniškosios minties istorijoje kalbėjimas apie žmogų kaip savo laisve į Dievą panašią būtybę yra retas paukštis. Tik XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje situacija keičiasi. Kyla personalizmo banga, žmogaus panašumą į Dievą siejanti su laisve.
Pasak personalistų, laisvė yra esminga žmogaus galia. Esminga dvejopai.
Pasak personalistų, laisvė yra esminga žmogaus galia. Esminga dvejopai. Pirma, būtent laisvę krikščioniškasis personalizmas laiko pagrindine sąlyga, kad žmogus būtų Dievo Tu, nes Dievo Tu gali būti tik laisva būtybė. Be laisvės nebūtų jokio tikro žmogaus atsako į Dievo meilę. Ir, antra, dėl laisvės žmogus gali dalyvauti Dievo kūrybos darbe, Jo kūrybinėje galioje ir būti Jo veiklos tęsėju. Kaip Dievas kuria, taip ir žmogus kuria. Kurti gali tik laisva būtybė. Beje, šiandien krikščioniškąjį personalizmą galima laikyti viena iš dominuojančių krikščioniškojo mąstymo srovių.
Taigi žvelgiant į krikščionybės istoriją daliai krikščionių filosofų ir teologų būti Dievo paveikslu reiškia būti laisvam.
Tačiau apaštalas Paulius savo laiškuose, kalbėdamas apie laisvę, akcentuoja kitus dalykus. Pasak jo, dėl gimtosios nuodėmės kiekvienam žmogui būdingas defektas, tam tikras sulinkimas, kuris jam pasidaręs tarsi prigimtinis. Todėl laisvė, tikroji laisvė, pasak apaštalo, yra žmogaus išvadavimas, ir jis nėra iš prigimties duotas. Išvadavimas iš nuodėmės, iš įstatymo, iš savęs paties ir iš mirties (Rom 6–8 skyriai, Gal 5). O Antrame laiške korintiečiams apaštalas Paulius rašo: „Viešpats yra Dvasia, o kur Viešpaties dvasia, ten ir laisvė“ (2 Kor 3, 17), Kristaus mums laimėta laisvė (Gal 5, 1). Būti laisvam reiškia dalyvauti Dievo vaikų garbėje.
Bet juk ne visi tokią laisvę turi. Tikrai ne visi. Kaip tuomet dėl mūsų buvimo Dievo paveikslu? Juk juo esame.
Dvi laisvės sampratos krikščioniškosios minties tradicijoje
Vadinasi, krikščioniškosios minties istorijoje pamažu išsikristalizuoja dvi laisvės sampratos. Pirma – pasirinkimo, kūrybinė laisvė, dėl kurios žmogus yra Dievo paveikslas, laisvė, kurią turiu, nes esu žmogus, ir aš jos negaliu prarasti. Ir kita laisvė – kaip dalyvavimas Dievo vaikų garbėje, laisvė, kurią dar reikia iškovoti, nes ji nėra natūralus žmogaus būvis, o veikiau siekinys, užduotis, kurią žmogus pašauktas įgyvendinti. Ir jos įgyvendinimas, deja, nuolat konfliktuoja su žmogaus prigimtyje esančiu polinkiu vergauti nuodėmei.
Ši antroji laisvės samprata yra krikščioniškojo mokymo ir gyvenimo šerdis. Ji nėra duotybė, o uždavinys. Ji nesiejama su alternatyvomis. Ši laisvė yra Dievo – didžiausio gėrio – meilė.
Jau pirmieji krikščionys, sekdami apaštalu Pauliumi, šią laisvę vadina tikrąja laisve. Pavyzdžiui, šventasis Ireniejus. Pasak jo, turėti šią laisvę reiškia būti Dievo sūnumi ar dukra. Tai nėra žemiškųjų dalykų pasirinkimo laisvė. Tai nėra laisvė pasirinkti, ką galvoti, kokias vertybes turėti. Ji apskritai nesisieja su pasirinkimu. Ji yra giluminis apsisprendimas, apsisprendimas už Dievą. O tai yra visai kas kita. Tai gerokai gilesnis nei visi mūsų pasirinkimai lygmuo.
Origenas tęsia apaštalo Pauliaus ir Ireniejaus mintį. Tikroji laisvė yra ištikimybė Dievui, Jo meilė ir meilė artimui. Bet šią laisvę riboja kūno ir nuodėmės pančiai. Origenas rašo: būti panašiam į Dievą reiškia turėti Jo vaikų šventumą.
Tikroji laisvė yra ištikimybė Dievui, Jo meilė ir meilė artimui. Bet šią laisvę riboja kūno ir nuodėmės pančiai.
Tačiau kaip tuomet yra su tais žmonėmis, kurie tokio šventumo neturi? Ar jie nėra Dievo paveikslas?
Jie yra Dievo paveikslas. Jie nėra Jo panašumas.
Origeno mintį plėtoja vienas žymiausių Kapadokijos tėvų – šventasis Grigalius Nisietis. Pasak jo, žmogui būdinga pasirinkimo laisvė (gr. prohairesis), tačiau ne dėl jos jis yra Dievo panašumas ir ne ji yra aukščiausia laisvės forma. Žmogus yra iš tiesų laisvas, kai turi ramią ir tyrą sąžinę, kai yra laisvas nuo ydos ir nuodėmės, kai geba pažinti tiesą ir kai nepatiria nykimo, kai yra nemirtingas. Tokia laisvė (gr. eleuthereia) pilnatviškiausiai žmogui pasiekiama tik po fizinės mirties, sielai atsiskyrus nuo kūno. Tačiau iš dalies šią laisvę žmogus gali turėti ir gyvendamas kūne. Jis gali joje dalyvauti. Tuomet net jo kūnas tampa dieviškas, šviesus ir iš tiesų gražus. Tai būvis, kuriame žmogus nori būti tuo, kas jis yra, ir yra tuo, kuo jis nori būti. Žmogaus Aš ir Kristus tampa viena.
Ši laisvė dar vadinama laisve pasirinkti gėrį ir atsisakyti blogio (dėmesio! ne pasirinkti blogį, blogio negali pasirinkti, kalbama apie laisvę atsisakyti blogio). Apie tai taip pat rašo šventasis Kirilas Aleksandrietis ir šventasis Aurelijus Augustinas.
Taigi nuo pirmųjų krikščionybės amžių susiformuoja mokymas apie dvi laisvės „rūšis“ – vieną, dėl kurios esame Dievo paveikslas, – laisvę pasirinkti, ir kitą, kuriai esame pašaukti, – laisvę būti Dievo vaikais ir dalyvauti Dievo šventume. Ši laisvė dovanoja panašumą į Dievą.
Abiejų laisvių santykio klausimas
Vadinasi, žmogui, kaip Dievo paveikslui (Aristotelio terminais, kaip causa sui, savo veiksmų priežasčiai), būdinga pasirinkimo laisvė. Liberalizmui ji šventa ir pamatinė. Bet negalima nepastebėti, kad šios laisvės neįmanu autonomiškai svarstyti. Abi krikščioniškosios laisvės sampratos siejasi. Juk netapsi Dievo vaiku, jei renkiesi kas šauna į galvą. Laisvė pasirinkti, laisvė nuspręsti turi savo ribas.
Pamėginkime tai pasiaiškinti. Peržvelkime vieną krikščioniškosios minties tradicijai būdingą mąstymo seką (tik vieną iš daugelio, nes ši tradicija labai turtinga), padedančią įžengti į laisvės slėpinį.
Siracido knygoje parašyta: „Kai Dievas pradžioje žmogų sukūrė, Jis davė jam galią laisvai pasirinkti“ (Sir 15, 14). Pagal kitą vertimą: „Jis paliko jį (žmogų) savo svarstymų valdžioje.“ Žmogus yra savo svarstymų valdžioje. Jis save valdo, ne lemtis, ne likimas. Ne visada žmogų valdo instinktyvūs troškimai ir polinkiai, nors būna ir taip, bet iš esmės žmogus gali suprasti, ką daro, ir protingai nuspręsti dėl savo veiksmų. Ir šią galią žmogus turi visada. Gal nenaudoja, bet turi.
Eikime gilyn. Jau Nemezijus Emesietis (IV a.) atkreipia dėmesį, kad mūsų norai ir mūsų pasirinkimai yra du skirtingi dalykai. Mes norime ko nors, o renkamės tai, kas atitinka kokį nors mūsų norą. Pavyzdžiui, noriu valgyti ir tada renkuosi, kokie maisto produktai mane pasotintų, arba noriu nuvažiuoti į Vilnių, tada renkuosi, kaip kelionės tikslą pasieksiu. Trumpai tariant, noras iškelia tikslą, tada aš imu svarstyti, kaip jį pasiekti, ir nusprendžiu, kokių priemonių reikia šiam tikslui pasiekti. Pasirinkimo galia visada susijusi su priemonėmis tikslui pasiekti, o noras – su pačiu tikslu. Pasirinkimo matas yra noras.
Taigi noras siejasi su tikslais, o pasirinkimas – su priemonėmis jiems pasiekti. O dabar pažvelkime – kokios žmogaus sielos galios už šiuos veiksmus – norą ir pasirinkimą – atsakingos?
Noras priklauso valiai. Ji yra norėjimo, arba siekimo, galia (nuo Aristotelio laikų ji taip vadinama). O kam priklauso pasirinkimas? Jis svarsto ir sprendžia. Kas tai daro žmoguje? Kokia galia?
Laisvas pasirinkimas yra proto ir valios – abiejų žmogaus sielos galių – sąveikos rezultatas. Nemezijus Emesietis valią susiejo su tikslais, o laisvą pasirinkimą – valios ir proto sąveiką – su priemonėmis jiems pasiekti.
Laisvas pasirinkimas yra proto ir valios – abiejų žmogaus sielos galių – sąveikos rezultatas.
Mūsų valia visada siekia tikslų. Jie nėra vienodo lygmens. Tikslas pavalgyti ar nuvykti į Vilnių yra ne to paties lygmens kaip tikslas baigti studijas ir įgyti specialybę. Tie mažesni tikslai iš esmės gali būti laikomi priemonėmis didesniems tikslams pasiekti. Jei studijuoju Vilniuje, tada nuvykti ten tėra priemonė įgyvendinant šį didelį projektą.
Mechanizmas čia toks. Apie jį išsamiai pasakoja šventasis Tomas Akvinietis XIII amžiuje. Valia ima siekti kokio nors tikslo, pavyzdžiui, įgyti mediko specialybę. Tada abi – valios ir proto – galios sąveikaudamos pasirenka priemones šiam tikslui pasiekti – pasirengimą egzaminams, reikalingo finansavimo paieškas ir pan.
Pasirinkus konkrečią priemonę, pavyzdžiui, lankyti korepetitoriaus pamokas, tai tampa valios objektu, ir valia šias pamokas laiko tikslu ir „įjungia“ priemonių, arba mažesnių tikslų, pasirinkimo mechanizmą. Tada valios ir proto bendras veikimas pasirenka priemonę sėsti į autobusą ir važiuoti į pamoką, šis važiavimas valiai tampa tikslu. Ir taip toliau.
Taigi mūsų valia yra galia, kuri nori įvairiausių tikslų – globalių ir menkučių. Šie tikslai sudaro hierarchiją. Mažesni tikslai yra tik priemonės didesniems tikslams pasiekti. O ar yra šioje tikslų hierarchijoje koks nors didžiausias žmogaus tikslas, kurio ji siekia? Ar tarp įvairių tikslų ir tikslelių, kurių siekiame, yra koks nors galutinis?
Krikščioniškasis mokymas sako: taip, yra. Aukščiausias ir galutinis žmogaus tikslas – būti su Dievu, arba žmogaus išganymas. Dauguma žmonių (krikščionių ir nekrikščionių) šį tikslą vadina laime. Jei sutartume dėl sąvokų, veikiausiai visi pripažintume, kad tokį aukščiausią, arba galutinį, tikslą turi kiekvienas žmogus. Tiesiog skirtingai jį vadina.
O jei taip, vadinasi, visas žmogaus gyvenimas vienaip ar kitaip turėtų būti susijęs su tuo aukščiausiu tikslu, ir gyvendamas žmogus visą laiką renkasi priemones šiam tikslui pasiekti. Vadinasi, žmoguje nuolat gyvas, nors gal ir neįsisąmonintas, rūpestis ir ieškojimas, kas jį ves išganymo, arba laimės, keliu, koks gyvenimo būdas, kokios vertybės, kokie moraliniai principai. Tas galutinis tikslas yra tarsi kelrodė žvaigždė, kuri traukia žmogų ir skatina rinktis tarp įvairių galimų judėjimo link jos alternatyvų. Galutinis tikslas yra tarsi reguliatyvas viskam, ką žmogus renkasi.
Taigi, mano valia dalyvauja man siekiant visokių tikslų. Dalinių, mažulyčių – kaip antai nuvažiuoti į Vilnių ar pavalgyti, didesnių – baigti studijas, sukurti gražią šeimą, ir didžiausio galutinio tikslo – būti išganytam, būti su Dievu, arba būti laimingam, – siekime.
Paklauskime taip – ar mano valia laisva?
Jeigu taip, kokia prasme ji laisva? Ar laisvai noriu būti Dievo Tu? Ar laisvai noriu būti laimingas? Na taip, laisvai. O ar šitam norui – būti Dievo Tu ar būti laimingam – būdinga pasirinkimo laisvė? Ar valia renkasi?
Ne, ji nesirenka. Ji tiesiog nori. Valia yra laisva, bet ji laisva ne pasirinkimo prasme. Tai ne pasirinkimo laisvė. Kokia tai laisvė? Valia yra laisva silpniausia laisvės forma – laisve nuo prievartos. Jos niekas neverčia rinktis galutinio tikslo, jos niekas neverčia norėti studijuoti, sukurti šeimą ar pavalgyti. Ji tiesiog nori. Valios laisvė yra laisvė nuo prievartos.
Eikime dar toliau. Kas valią skatina norėti? Kaip ji ima norėti? Dėl ko?
Ją traukia objektas, kuris yra priešais ją: laimė, šeima, specialybė, maistas.
Kas tą objektą valiai rodo?
Dauguma atvejų protas (tik galutinio tikslo atveju valią savęs link traukia Pats Dievas). Protas rodo valiai, kad šeima yra gėris, ir valia jo siekia. Protas rodo, kad studijos ir specialybė bus gėris, ir valia jų siekia. Protas yra ekranas, rodantis valiai dalykus, kurie jai bus gėris, ir ji jų siekia. Nes valia iš esmės yra gėrio siekimo galia. Ir tik todėl ji žengia į tai, ką jai rodo protas.
protas gali rodyti klaidingai.
Bet protas gali rodyti klaidingai. Pavyzdžiui, jis gali rodyti valiai, kad turtai ir žmonių garbė bus gėris, kuris atneš laimę. Jis gali rodyti, kad alkoholis, narkotikai, kompiuteriniai žaidimai ir pinigų kaupimas atneš laimę. Jis gali rodyti, kad ukrainiečių žudymas ir jų žemių užgrobimas atneš laimę. Tai – proto defektas. Tai panašu į situaciją, kai žmogus nori valgyti, o protas siūlo paskanauti nuodų. Protas gali klaidinti. Jo svarstymuose tenka ieškoti silpnos vietos, dėl kurios žmogus ima įgyvendinti klaidingus sprendimus.
Kodėl žmogaus protas nusprendžia klaidingai? Nuo ko tai priklauso? Krikščioniškosios minties istorija, beje, remdamasi antikinių filosofijos mokyklų įžvalgomis, išplėtojo gaivų mokymą apie dorybes, kaip būtiną pamatą žmogaus protingumui formuoti. Tačiau svarbu ne vien dorybės.
Dievas paliko žmogų jo svarstymų valdžioje, – sako Siracido knyga. Svarstymas yra jautrus dalykas. Dovana, kuria reikia protingai naudotis. Žmogus svarsto, kokias priemones galutiniam ir visiems mažesniems tikslams siekti pasirinkti. Ir svarbu pasirinkti tinkamai.
Žinome, kad praktiniais klausimais juo daugiau žinių turi, juo geriau pasirinksi. Ruošdamiesi pirkti automobilį, daugybę laiko praleidžiame ieškodami informacijos, analizuodami ją, nes norime priimti geriausią sprendimą. Ir operacijai ruošdamiesi ieškome chirurgo, turinčio didelę patirtį, nes jis – tikėtina – nesuklys. Ir su visais buitiniais žemiškaisiais dalykais taip. O jei kalbame apie viso mūsų gyvenimo projektą? Ar turime pakankamą kompetenciją? Ar šioje srityje pakanka, kaip sakoma, „iš bendro išsilavinimo“?
Ne tik Vakarų, bet ir visose kultūrose ir civilizacijose, net gentinėse bendruomenėse rodomas didelis rūpestingumas esminių žmogaus gyvenimo principų, vertybių, pasaulėžiūros atžvilgiu, kitaip tariant, tikrovės, kokia ji iš tikrųjų yra, pažinimo ir tikrovės tiesos pažinimo atžvilgiu. Tai yra pamatinė sąlyga, norint iki galo išskleisti savo žmogišką prigimtį, tai pamatinė sąlyga norint nesuklysti.
Šis pažinimas lemia ne tik žmogaus charakterio bei dorinį ugdymą, jis statydina žmogų ir padeda jam būti iš tiesų laisvam. Laisvam ne daryti ką noriu, laisvam ne pasirinkti pačiam pagal savo autonomišką supratimą, bet būti tuo, kuris geba pasirinkti tinkamas priemones galutiniam tikslui pasiekti. Tokį žmogų šventasis Anzelmas Kenterberietis vadina gebančiu tarnauti teisingumui. Tikra laisvė reiškia atsakomybę už save, už kitą žmogų, už savo tautą, valstybę ir net pasaulį.
Vietoj išvadų
Apibendrindama norėčiau pasakyti, kad nors laisvės sąvoka šiandien vartojama labai įvairiai, turint tokią turtingą krikščioniškosios minties istoriją, netiktų laisvę tapatinti su darymu kas patinka arba su veikla pagal savo instinktyvius polinkius ir troškimus.
Be to, vertėtų kritiškiau vertinti liberalizmo laisvės sampratą, kuri laisvę grindžia autonomiška paties žmogaus proto sprendimo galia. Juk iš esmės laisvė yra teisingų priemonių galutiniam tikslui pasiekti pasirinkimas ir jų įgyvendinimas. Tokiai laisvei reikia ugdymo, pažinimo ir savęs statydinimo. Tai pastangų ir kovos kelias. Tačiau būtent jis suteikia protui galimybę priimti teisingus sprendimus ir rodyti valiai iš tikro gerą objektą.
Krikščioniškosios minties tradicijoje laisvė suvokiama dvejopai. Pirmiausia, laisvė, dėl kurios svarstome, renkamės ir sprendžiame patys. Ji yra mums duota. Dėl jos, pasak dalies krikščionių mąstytojų, esame Dievo paveikslas. Ir kita laisvė, į kurią esame pašaukti, Dievo vaikų šventumo laisvė. Ji laikoma aukštesne ir tikrąja laisve. Ji įgyvendina mūsų pašaukimą būti Dievo panašumu. Ir ši laisvė yra pirmosios – pasirinkimo – laisvės matas.
Todėl pasirinkimo laisvė nėra savivalė, ji turėtų būti tinkamai subordinuota galutiniam žmogaus tikslui. Tačiau nėra visai aišku, kaip žmogui jį pasiekti, o ir suklysti čia nevalia (tai ne automobilis ir net ne operacija, o viso žmogus gyvenimo projektas). Taigi kadangi žmogus stokoja pažinimo, jam reikalingas ugdymas ir ugdymasis, lavinimas ir lavinimasis, leidžiantys eiti vis didesnio išsilaisvinimo kryptimi – nuo pirminių savivalės impulsų, instinktyvių norų, kuriuos įveikę pereiname prie proto valdomų norų, o galiausiai lavindami savo pažinimą ir ugdydami dorybes prieiname prie teisingai pasirenkančio sprendimo laisvės, kuri mus veda į Dievo vaikų šventumą.
