Dalinamės doc. dr. Kastyčio Rudoko mintimis apie vietą, kurioje įvyko vienas pirmųjų Europoje Mergelės Marijos Apsireiškimas – Šiluvą. Jis pasakoja, kaip joje skleidžiasi gyvas dialogas tarp tikėjimo ir kūrybos bei kaip jis atsiskleidžia amžių tėkmėje ir šiandien. Trumpai apžvelgiama vieninga Tomo Podgaiskio kurta vėlyvojo baroko skulptūrų kompozicija bazilikoje, nuo sukūrimo iki dabar išsilaikę aikštės susiformavimo principai.
Šventoji Dvasia, anot Johno Polkinghorno (1930-2021) – vieno garsiausių Jungtinės Karalystės fiziko, teologo ir Anglijos bažnyčios kunigo, teigimu veikia kaip subtilus ir kantrus grynos informacijos inkliuzas į žmogaus ir žmonijos sąmonę. Vienas iš Trivienio Dievo asmenų, Šventoji Dvasia yra tai, kas įkvepia ir nebyliai veda, bet niekada nesikiša į laisvą žmogaus apsisprendimą ar į jo pasirinkimų priėmimo procesą.
Tad laisvas žmogaus pasirinkimas sukūrė kultūrą, ši – civilizaciją, o civilizacija tapo savotiška regykla, iš kurios galime stebėti pavienius savo pačių sukurtus daiktus, jais gėrėtis arba bodėtis, įprasminti kaip paveldą ar atmesti kaip klaidas. Postmoderniame pasaulyje stebėtojo įtaką galima prilyginti vos ne kūrėjo įtakai.
Čia galime prisiminti puikų architektą, vizionierių, bet vis tik postmodernizmo epochos bruožus pilnai įkūnijantį Lucieną Kroll‘į. L. Kroll‘is sako, jog užbaigti architektūrą yra ne kieno kito o suvokėjo reikalas ir prerogatyva. Todėl architektas kuria griaučius, o gyventojas apipavidalina.
Puiki idėja, juoba net ir progresyvieji roterdamiečiai atsisakė gyventi Kroll‘io amžininko Pieto Blomo projektuotuose garsiuosiuose kubiniuose namuose. Tačiau su lyg suvokimo architektūroje ir kultūroje išaukštinimu, paradoksaliai mes netenkame galimybės mūsų realiame pasaulyje stebėti, tai ką galėtume įvardinti kaip slėpiniu. Mes norime visos informacijos, kad patenkintume savo akis, bet deja – remdamiesi informacija ateinančia išskirtinai per regą – pravėrę langą ir pro jį pažvelgę, mes matysime, jog mūsų brangioji Žemės planeta yra… plokščia.
Čia, Polkinghorno Šventos Dvasios, kaip ypatingu būdu subtilios, informacijos dovana žmogui kaip niekada yra aktuali. Tik tuomet, kai mes pasirenkame stebėti objektą taip, kad dalis jo būtų paslėpta, mes iš tiesų galime pramatyti jo kvintesenciją bei praplėsti semantiką. Būtent informacijos apie aplinką trūkumas katalizuoja naujus elektrinius impulsus smegenyse. Būsiu drąsus: žmonės sukūrė tai, ką mes dabar vadiname kalba vien dėl tos priežasties, kad jiems trūko itin daug žinių apie tai, kaip veikia jų gyvenamoji aplinka.
Stoviu Šiluvos Mergelės Marijos Gimimo bazilikoje. Kairysis altorius. Pačiame viršuje, virš altoriaus frontono vaizduojama scena iš Senojo Testamento, kuomet Jokūbo sūnūs parduoda jauniausiąjį savo brolį Juozapą į vergiją. Žemiau šios scenos – Juozapo ir Marijos sužadėtuvių scena, kurią laimina žydų kunigas, o pačioje apačioje – Šventosios Šeimynos paveikslas: Jėzus, būdamas dvylikos metų amžiaus, atrandamas Jeruzalės šventykloje.
Visas šias scenas jungia marginalusis aspektas: vienokiu ar kitokiu būtų atmestieji, tie, kurie toli gražu nėra galios pozicijoje ir tradicijos hegemonijoje (Juozapas jauniausias ir jo pardavimas pradeda seką, kuri: a) išgelbės civilizaciją nuo bado; b) sukurs prielaidas žemiškajam Jėzaus atėjimui; Sužieduotuvės – kurių pagal ST tradiciją būti negalėtų ir Jėzus būdamas 12 – os, t.y. neįžengęs į religinio gyvenimo amžių dėsto šventykloje rabinams ir iš anksto byloja apie krikščionybės steigimą).
Tačiau be nuostabaus ikonografinio siužeto ir jo turtingos semantikos, mes matome Juozapo pardavimo sceną ne pilnai. Ji tiek vizualiai, tiek ir ikonografiškai yra paslėpta nuo suvokėjo. Žiūrėsi į kompoziciją iš arti – nesimatys pilno vaizdo dėl altoriaus aukščio. Paeisi toliau – kompozicija atsivers pilniau, bet nematysi svarbių detalių. Kaip ir minėta, Juozapo pardavimas pradeda seką, kurios vystymasis nulems istorijoje steigiamą krikščionybę.
Tačiau ikonografinės programos autoriai – vyskupai ir menininkas Tomas Podgaiskis tikriausiai ne tiesiogiai vadovaujasi Benedikto de Spinozos žodžiais: jei nori pažinti reiškinio esmę – turi kiaurai matyti jo atsiradimo priežastines aplinkybes. O tai, anot Spinozos, žmogui yra neįmanoma.
Tad ir čia žmogus pilnai nemato inicijuojančio siužeto, bet žino jį tokiu – steigiančiu, esant. Galop tik Dievas turi galias matyti pro daiktus bei reiškinius, o žmogus – ne dėl nusižeminimo ar perdėto kuklumo, bet dėl siekio kada nors matyti Dievo akimis – apriboja savo matymo lauką. Skulptūrinę grupę iškeliame taip, kad ją geriau matytų Dievas, o ne mes patys.
Tikiu, jog gera urbanistika veikiau atsitinka, o ne yra sukuriama. Gal ir klystu, bet manau, jog iš esmės gerai urbanistikai atsirasti niekada nepakanka vieno laikotarpio – sakyčiau reikia kelių žmogaus kartų darbo ir kūrybos, na ir dar truputėlį to atsitiktinumo, to Šventosios Dvasios įlieto subtilaus žinojimo.
Vos tik užbaigus genialiojo A. Vivulskio Marijos Apsireiškimo koplyčios šedevrą kilo mintis, jog bažnyčia ir koplyčia turi būti sujungtos aikšte, kurioje galėtų rinktis čia gausiai atvykstantys piligrimai. Tačiau aikštės vizija taip ir netapo realybe iki maždaug 2007 metų kuomet pagal architekto G. Natkevičiaus projektus buvo pastatyti Jono Pauliaus II piligrimų namai, Šiluvos piligrimų centro pastatas ir, išgriovus gyvenamųjų namų kvartalą, suformuota aikštė.
Ir tikrai, aikštė čia yra logiškas sprendimas. Ją suformavus pagaliau, Didžiųjų Šiluvos atlaidų metu, bažnyčia išeina į lauką ir savotiškai atkuria eschatoginį Naujosios Dangaus Jeruzalės provaizdį, kuris aprašytas Apreiškimo Jonui, paskutinėje iš daugelio Biblijos, knygų. Esą galutinio Dangiškojo miesto urbanistika bus įrėminta ne šventyklos pastato, o paties Dievo būties tame mieste. Todėl Šiluvos aikštė bent urbanistinio įvykio akimirkomis įkūnija tai, ko siekė jėzuitų vienuoliai projektuodami miestus naujajame pasaulyje – sukurti pašventintą bendruomenę, kuri pati ir būtų gyvoji Dievo bažnyčia.
Tačiau… Dėl įvairiausių techninių kliūčių, G. Natkevičiaus aikštė, žmogiškoms akims lieka neužbaigta. Vakarinė kraštinė įgyja čia labai įdomią, įžambinės konfigūraciją, o pati kraštinė su koplyčia net nesiriboja. Norėdamas nuo bažnyčios nueiti iki koplyčios, suvokėjas bus pastatytas į itin nepatogią padėti: jis pateks į vadinamąjį butelio kakliuką ir paskutines dešimtis metrų iki Vivulskio genialaus kūrinio teks įveikti siauru ir nepatogiu šaligatviu.
Čia Jėzus sako: „Įeikite pro ankštus vartus, nes erdvūs vartai ir platus kelias į pražūtį, ir daug juo einančių. Kokie ankšti vartai ir koks siauras kelias į gyvenimą! Tik nedaugelis jį atranda“. Mt 7. 12-14
Taigi, ar tai Šventosios Dvasios žinojimo inkliuzas, tiesa įdiegtas ne architektui, bet matyt godesnių sklypų savininkų pasirinkime neparduoti žemės? Juk ir Jėzaus steigiančios krikščionybę įvykių seka prasideda nuodėme – brolio pardavimu į vergiją, apie ką jau kalbėjome apibūdindami kairįjį barokinės bažnyčios altorių. Galbūt toks netobulas urbanistinis darinys atsiranda ne atsitiktinai, o yra gerai apgalvoto Dangaus mandato stengimo Šiluvoje dalis.
Įdomu, jog toks aikštės užbaigimas, tikriausiai visai nenoromis, bet sukuria tikrai unikalią urbanistinę konfigūraciją. Įsivaizduoju, jog po gerų 40 metų, ateities paveldo specialistai ir visokie menotyrininkai įžambiniuotą kraštinę paskelbs saugotina vertingąja savybe, ir tai atsitiks ne dėl Evangelijos pagal Matą tekste pacituotų Jėzaus žodžių.
Gyvenant hedonizmo epochoje labai svarbu tampa įsisąmoninti nepatogumo neišvengiamumą. XXI amžius, rodos, suka priešinga kryptimi ir skelbia visuotinį malonumo, patogumo, žaismingumo, unikalumo ir individualumo triumfą. Tik ar ilgam?
Šiluvos aikštė buvo pramatyta prieš amžių, tačiau realybe tapo XXI amžiuje, ir tam užteko vienos žmonių kartos.
Taigi, Šiluvos aikštė buvo pramatyta prieš amžių, tačiau realybe tapo XXI amžiuje, ir tam užteko vienos žmonių kartos. Visgi, aikštė dar nebaigta ir labiausiai turbūt reikia kalbėti ne apie aikštės plokštumos formą ir jos nesujungtumą su koplyčia, o apie jos kraštinių tūrinės architektūros pastatais išbaigimą. Net ir praėjus geriems 15-ai metų po aikštės užbaigimo yra sunku vienareikšmiškai vertinti esamą rezultatą, bet jei šventovė ir per urbanistiką šiek tiek paslinks žmogaus ego į šoną – tai jau visai teigiama.
Kadangi tekstas pradėtas nuo suvokimo svarbos pabrėžimo mūsų laikais, čia norėtųsi prisiminti mokslininko, kunigo, jėzuito Pierre Teilhard de Chardin‘o mintį, jog visa kosmoso genezė yra skirta vienam tikslui: padaryti geresnes akis, akis kurios galėtų regėti Dievą ir regėti kaip Dievas.
