Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas šių metų gruodžio 12 dieną paskelbė tyrimą Demokratijos tvarumo barometras 2022. Publikuotame tekste nenurodyti autoriai, tad nežinia, kam padėkoti už šį labai įdomų darbą: feisbuke pastebėjau, kad koncepcijos autorius esąs Mažvydas Jastramskis, pačiame tekste minima rinkos ir visuomenės nuomonės tyrimų kompanija „Spinter tyrimai“.
M. Jastramskis garsėja kaip didelis sociologinių apklausų ir rinkimų elektoratų žinovas, o paminėtoji tyrimų kompanija, jai suformuluotais klausimais atlikusi reprezentatyvią gyventojų apklausą (p. 3) darbą turėjo padaryti sąžiningai, vadinasi, rezultatais galime pasitikėti.
Kaip ir šiais laikais dera, žodis „demokratija“ dažniausiai papuošiamas prierašu „liberali“, neapsieinama be kalbų apie vienalytes santuokas, abortus ir moterų teises. Tačiau, nekreipiant daug dėmesio į šiuos madingus papuošalus, iš TSPMI tyrimo galima sužinoti daug įdomių dalykų. Bet negi iškart pulsi girti, pirma reikia patiekti ir kritikos.
Keisti klausimai
Po vienu pavadinimu iš tiesų čia slepiasi du skirtingi tarpusavyje nelabai aiškiai susiję tyrimai. Pirmasis yra skirtas Lietuvos vidaus gyvenimui („Demokratijos tvarumo barometras“), antrasis – atsparumui įvairioms užsienio įtakoms („Autoritarinių valstybių traukos indeksas“). Abu sukonstruoti tuo pačiu būdu: suformuluoti klausimai ir apibendrinti sociologinės apklausos rezultatai. Tokiuose tyrimuose labai svarbu taikliai suformuluoti klausimus. Tyrėjai išties pavyko užduoti daug protingų ir aiškių klausimų. Tačiau į keletą norėčiau atkreipti dėmesį – jie, mano supratimu, nėra tinkami.
Tyrėjai išties pavyko užduoti daug protingų ir aiškių klausimų. Tačiau į keletą norėčiau atkreipti dėmesį – jie, mano supratimu, nėra tinkami.
Panagrinėkime lentelę 1.1 (p. 4). Respondentai buvo prašomi įvertinti, kiek „liberaliai demokratijai“ svarbūs tyrėjų pasiūlyti įvairūs valstybės gyvenimo elementai. Kai kurie iš jų suformuluoti aiškiai, bet kai kurie lieka migloti. Ką, pavyzdžiui, reiškia: „Valstybėje vyrauja teisės viršenybė“? Tikrai ne kiekvienas galėtų atsakyti į tokį klausimą. Taip, dauguma yra girdėję šnekas, kad ji dera prie demokratijos. Bet kas tai yra?
O jei pasakysime, kad Rusijos imperijoje iki 1917 metų taip pat vyravo teisės viršenybė? Prisiminkime, net Kražių bažnyčią nuo kazokų gynę valstiečiai Rusijos teismų buvo išteisinti. Tai turėsime pripažinti, kad Rusijos imperija buvo „liberali demokratija“?
Lygiai tas pat ir su šiuo įvertinti prašomu teiginiu: „Žmonės gauna valstybės paramą nedarbo ar ligos atveju“. Nedarbo ir ligos atveju valstybės paramą šiandien gauna ir Rusijos, ir Kinijos, ir daugybės kitų šalių piliečiai, nepriklausomai nuo to, ar kas nors jas vadina „liberaliai demokratinėmis“ ar „autoritarinėmis“ – tai nėra specifinis demokratijos bruožas.
Greta tyrėjai prašo įvertinti labai keistą teiginį apie tautines mažumas: „Tautinės mažumos yra proporcingai atstovaujamos parlamente“. Išeitų, kad geroje Lietuvos „liberalioje demokratijoje“, kaip, pvz., Bosnijoje ir Hercegovinoje (bosniai, serbai, kroatai) ar Libane, kur susitarta dėl pareigų pasidalinimo tarp sunitų, šiitų ir krikščionių, kad būtų proporcingai atstovaujamos, tautinės lenkų, rusų, baltarusių, žydų etc. mažumos turėtų turėti nustatytas kvotas Seime? Manyčiau, kad teigiamas atsakymas į tokį klausimą turėtų būti skaičiuojamas kaip prieštaraujantis demokratijai.
Liberalai nebūtų liberalais, jei pagrindiniai juos jaudinantys klausimai ginant demokratiją nebūtų susiję su homoseksualiais asmenimis ir abortais, – pasirodo, kad tai 2 iš 7 esminių dalykų, dėl kurių klausiama, ar Lietuvos gyventojai dalyvautų protestuose, jei valdžia nutartų riboti homoseksualių žmonių teises ar naikinti teisę į abortus (p. 6).
Tyrimo autoriai, be abejo, gali to klausti, o patys klausimai bent jau suformuluoti aiškiai, į juos nesunku atsakyti. Bet štai paskutinis klausimas – „apriboti demokratiją Lietuvoje“ – visiškai neaiškus, į jį įmanomas tik propagandinis atsakymas. Nes ką tai turėtų reikšti? Kokioje situacijoje, kokiais būdais ir kokiais atžvilgiais atsakantysis turėtų įsivaizduoti demokratijos ribojimą, jei norėtų sąžiningai atsakyti į užduotą klausimą? Kažin, ar informatyvu kelti tokius klausimus.
Silpnoji demokratijos Lietuvoje vieta – pasitikėjimas valstybės institucijomis. Apibendrinę atsakymus, tyrėjai turėjo šį pasitikėjimą vertinti žemiausiu pažymiu. Tiesą sakant, neatmesčiau, kad taikliau paklausus, pažymys galbūt būtų išėjęs ir truputį aukštesnis.
Tiesa, klausimų sąraše (p. 10) esama keleto nesusipratimų. Pavyzdžiui, sunku suprasti, kodėl iš klausimo, ar pasitikite tokiomis tarptautinėmis institucijomis, kaip ES, NATO ar Bažnyčia, turėtų plaukti pasitikėjimo Lietuvos institucijomis vertinimas? Kita vertus, sunku suprasti, kodėl paprašytų įvertinti institucijų sąraše neatsirado vietos vienai svarbiausių bet kokios valstybės institucijų – kariuomenei?
Įžengę į antrąją tyrimo dalį („Autoritarinių valstybių traukos indeksas“) taip pat randame keletą keistenybių. Pavyzdžiui, tyrėjai nori paklausti, ar Lietuvos gyventojus labai gąsdina Rusija (p. 13), bet jie klausia ne apie Lietuvą, o apie Baltijos šalis. Kodėl? Svarstydamas apie Rusijos grėsmę Baltijos šalims galbūt ją įsivaizduoju nevienodai, manau, kad, pvz., Latvijai ši grėsmė didesnė nei Lietuvai. Jei būčiau paklaustas apie Lietuvos padėtį, galbūt atsakyčiau kitaip.
Dar keisčiau, kai klausinėtojai klausia klausimo, kurio atsakymas – paprasta akivaizdybė. Pavyzdžiui, teiraujamasi, ar „konfliktas su Kinija/Rusija kenkia Lietuvos ekonomikai?“ (p. 15). Reikia būti visiškai aklu arba labai angažuotu dabartinės valdžios fanu (tokių apie 10 proc.), kad visiškai nesutiktum su šiuo teiginiu.
Aišku, kad minėtieji konfliktai kenkia Lietuvos ekonomikai, ir tai nėra koks nors Kinijos ar Rusijos naratyvas, o Lietuvos Statistikos departamento duomenys.
Norėdami įvertinti minėtų naratyvų poveikį klausinėtojai galbūt būtų turėję klausti maždaug taip: „Ar sutinkate, kad Lietuvos ekonomika patirtų žalą dėl konflikto su Kinija/Rusija?“ Tuomet būtų vertinama mano nuostata: galbūt man nepatinka, kad, pvz., konfliktas su Rusija kuria ekonominių problemų Lietuvai, bet esamoje situacijoje aš sutinku su jomis taikstytis. Galbūt kitų respondentų atsakymas būtų kitoks, bet tai nebūtų fakto konstatavimas, o iš nuostatų plaukiantis vertinimas. Tinkamai paklausus galbūt paskui nereikėtų dejuoti, kad Lietuvoje toks menkas ekonominių grėsmių suvokimas (p. 15; 20).
Dar juokingesnis autorių „apklausos eksperimentas“, kai palankumą hipotetinei autoritarinei ar demokratinei valstybei pasiūlyta įvertinti visoje Lietuvoje sukurtomis… 100 (!) darbo vietų (p. 15). Bent jau būtų pasiūlę pasvarstyti apie 10 000 darbo vietų Lietuvoje, nes dabar šis „eksperimentas“ visiškai bereikšmis.
Paminėjau kelis klausimus, kurie, mano supratimu, tyrimo autorių nebuvo gerai apgalvoti; galbūt ateityje jie patobulins savo klausimyną. Kita vertus, absoliuti klausimų dauguma buvo protingi ir atsakymus į juos verta rimtai vertinti.
Nuostabūs atsakymai
Kaip minėjau, iš tyrėjų pateikiamų apklausų rezultatų daug sužinome apie dabartinę Lietuvos visuomenę. Kai kurie dalykai seniai visiems žinomi ir nėra kuo nors nauji. Pavyzdžiui, lietuviai netiki ir nepasitiki savo valdžia: tik 18,7 proc. (čia ir toliau sumuojame atsakymus „visiškai sutinku“ ir „sutinku“) mano, kad „teisėsauga efektyviai kovoja su korupcija“, 18,1 proc., sutinka, kad „piliečiams sudaromos galimybės įsitraukti į sprendimų priėmimo procesą ir paveikti valdžios sprendimus“ ir dar mažiau – tik 16,5 proc. – mano, kad „valdžios institucijos tinkamai atstovauja visuomenės interesams“.
Ir priešingai, gerokai daugiau nei pusė, net 59,4 proc. įsitikinę, kad „Lietuvos valdžia dirba sau ir stambaus verslo interesams“ ir kad „paprastas žmogus Lietuvoje niekam nerūpi“ (55,2 proc.).
Tiesą sakant, atsakymai piešia tragišką oligarchinės šalies vaizdą. Kita vertus, nėra aišku, ar respondentai šitaip žiauriai įvertino dabar valdančiuosius ir esant kitokiai daugumai atsakymai būtų optimistiškesni, ar jie apskritai taip vertina Lietuvos valdžios institucijas.
Tiesą sakant, atsakymai piešia tragišką oligarchinės šalies vaizdą.
Atlikto tyrimo apžvalgoje randame ir vieną kitą naują spalvą šiame liūdname paveiksle. Pavyzdžiui, sužinome, kad valdžios darbu labiausiai nepatenkinti kaimų ir rajonų centrų gyventojai, o labiausiai patenkintieji gyvena didmiesčiuose. Tai, tiesą sakant, nestebina. Įdomiau, kad valdžios darbu vienodai nepatenkinti visų išsilavinimo kategorijų gyventojai ir aukštąjį universitetinį išsilavinimą įgiję gyventojai juo ne daugiau džiaugiasi (38,6 proc.) nei vidurinio ir žemesnio išsilavinimo žmonės (36,8 proc.). Taip pat matome, kad kritiškumas valdžios veiksmams auga kartu su amžiumi: labiausiai ja patenkinti 18–25 metų grupės respondentai (bet net ir jų tėra 40,8 proc.), mažiausiai – virš 56 metų gyventojai (35,6 proc.).
Nedaug kuo nustebina ir „pasitikėjimo“ institucijomis reitingas. Visi ir taip žinome, kad Lietuvoje žmonės ypač nemyli politinių partijų (15,8 proc.; čia ir toliau – „labai pasitikiu“ + „pasitikiu“), Seimo (20,2 proc.) ir Vyriausybės (31,9 proc.). Čia vėlgi neaišku, kiek šiuose atsakymuose yra dabar valdančiųjų vertinimo ir kiek – pačių institucijų.
valdžios darbu vienodai nepatenkinti visų išsilavinimo kategorijų gyventojai ir aukštąjį universitetinį išsilavinimą įgiję gyventojai juo ne daugiau džiaugiasi (38,6 proc.) nei vidurinio ir žemesnio išsilavinimo žmonės (36,8 proc.).
Iš visų valdančių valdžios šakų gerokai daugiau pasitikėjimo taškų pelno Prezidento institucija (47,9 proc.). Turint omenyje tai, kad absoliuti piliečių dalis (74,9 proc.) nepasitiki partijomis ir mano, kad partijų konkurencija nėra būtina demokratijos sąlyga (64,9 proc.), tokie atsakymai kuria įspūdį, kad lietuvių širdžiai būtų gana artimas A. Smetonos tipo prezidentinis valstybės valdymo stilius.
Iš tų pačių vertinimų taip pat matome, kad Lietuvoje žmonės labiau pasitiki NATO (78,3 proc.) nei ES (68,7 proc.), teismais (42,9 proc.) pasitiki panašiai kaip žiniasklaida (40,8 proc.). Pagaliau, ar patinka įvairaus raudonumo liberalams su „konservatoriais“, ar ne, bet Bažnyčia Lietuvoje pasitikima (55,9 proc.) gerokai labiau nei visomis valdymo institucijomis, teismais, žiniasklaida ir net prezidentu.
Telieka pridurti, – ir tai, be abejo, nė kiek nestebina ir seniai žinoma, – kad lietuviai labai menkai pritaria homoseksualių asmenų santuokoms (23,2 proc., p. 20) ir aiškiai supranta Rusijos keliamą grėsmę (74,4 proc.; „visiškai sutinku“ + „greičiau sutinku“) (p. 13). Taip pat nestebina, kad iš visų amžiaus kategorijų Rusijos grėsmei mažiausiai jautrus 18–25 metų jaunimas (p. 14).
Kaip sakyta, TSPMI tyrimas nustatė daug jau anksčiau žinomų dalykų. Vis dėlto jame randame ir naujų, galbūt nuojautos kuždamų, bet tyrimais nepatvirtintų dalykų. Pavyzdžiui, nors žmonės Lietuvoje ir nepatenkinti valdžios darbais ir menkai tepasitiki jos institucijomis, vis dėlto turi labai aiškių demokratijos lūkesčių: jie nori būti girdimi (60 proc. apklaustųjų tvirtino, kad demokratijoje jiems svarbiausia „viešai ir atvirai reikšti savo įsitikinimus, mintis, įskaitant ir kritiką valdžiai“, p. 4), rinkti „savo atstovus laisvuose rinkimuose“ (58,5 proc.), svarbiausius politinius klausimus spręsti referendumu (50,1 proc.).
Jie taip pat visiškai nepritaria politinės raiškos suvaržymams: teiginiui: „Kad išsaugotų tvarką šalyje, valdžia turi turėti galimybę riboti viešas protesto akcijas“ pritarė tik 14,6 proc.; mažiau palaikytų tik marihuanos vartojimo laisvalaikio tikslais legalizavimą (9,8 proc.; p. 20). Dar įdomiau, kad demokratiškai nusiteikusių Lietuvos piliečių daugiau gyvena kaime (85 proc.) nei didmiesčiuose (80 proc., p. 5) ir, iškilus pavojams demokratijai, kaimo gyventojai (55,1 proc.) labiau pasirengę ją ginti aktyviais protesto veiksmais nei didmiesčių (49,7 proc.; p. 7).
Matome, kad knygnešių, tautinio atgimimo sąjūdžio 19 a. antroje pusėje ir pokario ginkluotos ir neginkluotos rezistencijos dvasia gyvenamosios vietos nepakeitė.
Tyrimo duomenys rodo ir tam tikrą lietuvių idealizmą ir pamatinį nepritarimą visoms ekonomistinėms – ar liberalų, ar marksistų teorijoms – dėl gardaus valgio šaukšto mes nesame pasirengę išsižadėti pagrindinių demokratijos dalykų.
Klausiami, ar „socialinės ir ekonominės žmogaus teisės yra svarbiau nei žodžio laisvė ar galimybė turėti sąžiningus rinkimus“, gerovę į laisvę sutiktų keisti tik 15,7 proc. respondentų (p. 15). Tą patį patvirtina ir kiti duomenys. Paklausus, ar Lietuvos gyventojai pateisintų demokratijos suvaržymus dėl ekonominės gerovės, paaiškėja, kad pritariančių tebūtų 29,1 proc. – mažiau tik sutinkančių su demokratijos suvaržymais „dėl socialinės lygybės užtikrinimo, pavyzdžiui, nacionalizuojant turtą“ (27,1 proc.; p. 19).
Tyrimas taip pat parodo, kad įvairaus plauko liberalų politikai, kalbėdami apie Lietuvos žmonių dar neišmoktas „europines vertybes“, vadovaujasi pačių pramanytais stereotipais. Pavyzdžiui, tyrimas aiškiai parodo, kad Lietuvos žmonės visiškai nėra nusiteikę seksistiškai: lygios vyrų ir moterų teisės, jų manymu, yra viena iš svarbiausių demokratijos sąlygų ir vertinama lygiai tiek pat, kiek ir laisvė reikšti savo nuomonę ir kritikuoti valdžią ar teisingi rinkimai (57,4 proc.; p. 4). Taigi, įvairios „teisių“ gynėjos laužiasi pro atviras duris.
Kaip minėta, Lietuvos gyventojų dauguma visiškai nepritaria homoseksualių asmenų santuokoms, bet kai kurios šiandien Seime esančios politinės jėgos truks plyš jas siekia padaryti mūsų teisinės sistemos norma. Siūlantiems tai padaryti referendumu žmogaus teisių gynėjos atsako apytikriai šitaip: „Negalima referendumu klausti tamsios daugumos. Įsivaizduokite, jei būtų referendumas dėl mirties bausmės – visi iškart nubalsuotų ją sugrąžinti“.
tyrimas rodo, kad reikliuose lietuviuose esama krislo idealizmo, daug sveiko proto ir tikros, o ne liberalios demokratijos ilgesio.
TSPMI tyrėjai savo apklausose uždavė klausimą ir apie mirties bausmės sugrąžinimą. Ir ką gi, tamsi ir žiauri homoseksualių asmenų santuokos įteisinimui besipriešinanti Lietuvos dauguma atsakė, kad ne, mirties bausmės sugrąžinimo nepalaikytų (42,6 proc. vs 30,5 proc.; p. 20).
„Kokia gėda“, toliau nerimsta koks nors Navickas ar Armonaitė, „vakarietiškai homoseksualių asmenų santuokai nepritarianti Lietuva vergauja Kremliaus naratyvams apie tradicines vertybes!“ TSPMI tyrėjai savo respondentų paklausė ir apie Kremliaus „tradicinių vertybių“ suvokimą. Ir ką gi: kad „Rusija gina tradicines vertybes pasaulyje“ sutinka 7,3 proc. veikiausiai pačių raudoniausių liberalų, iš šio teiginio juokiasi 68,7 proc. Lietuvos žmonių (p. 17).
Reziumuokime: tyrimas rodo, kad reikliuose lietuviuose esama krislo idealizmo, daug sveiko proto ir tikros, o ne liberalios demokratijos ilgesio. Ir ačiū TSPMI tyrėjams už nepaprastai įdomią studiją.
