Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras išplatino viešą pranešimą, kuriame pasakojama apie disidentės sesers Jadvygos Gemos Stanelytės gyvenimo istoriją ir nuopelnus.
Jadvyga Stanelytė gimė 1931 m. spalio 29 d. Šiaulių aps. Kurtuvėnų vls. Pašvinės k. Augo penkių vaikų šeimoje, kur nuo pat mažų dienų buvo skiepijama meilė Dievui ir Tėvynei. Jau mokydamasi Šiaulių gimnazijoje patyrė persekiojimus dėl bažnyčios lankymo, nes nesislapstydama kasdien dalyvaudavo šv. Mišiose.
Baigusi mokyklą išvažiavo į Kauną, kur buvo seserų eucharistiečių centras ir 1950 m gruodžio 24 d. įstojo į Eucharistinio Jėzaus seserų kongregaciją. Po naujokyno priėmė amžinuosius įžadus, pasirinko vienuolinį sesers Gemos vardą. Po poros metų nusprendė stoti į Vilniaus universitetą anglų kalbos specialybę, tačiau pritrūkus konkursinio balo teko rinktis rusų kalbos ir literatūros studijas.
1957 m. jai sėkmingai baigus studijas, buvo svarstoma dėl J. Stanelytės darbo VU literatūros katedroje asistente, bet dėl religinių įsitikinimų jos ten nepriėmė. Teko dirbti įvairius darbus – ekskursijų vadove, vaikų darželyje, po to pavyko įsidarbinti Kauno medicinos institute moksline sekretore.
1969 m., gavusi sovietų valdžios ištremtų vyskupų Vincento Sladkevičiaus ir Julijono Steponavičiaus sutikimą ir palaiminimą, kartu su savo kongregacijos globėju kun. Pranciškumi Masilioniu įkūrė Eucharistijos bičiulių sąjūdį ir jam vadovavo.
Netrukus J. Stanelytė pateko į KGB akiratį, 1972 m. birželio 23 d. nesankcionuotos kratos metu KGB jos bute rado „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ (LKB Kronikos) numerį, kurį ji vertė į rusų kalbą, taip pat rusišką pogrindžio leidinį „Einamųjų įvykių kronika“, konfiskavo daug knygų. 1973 m. J. Stanelytė buvo atleista iš Kauno medicinos instituto mokslinės sekretorės pareigų, nors čia dirbo jau dešimt metų ir buvo vertinama kaip labai gera darbuotoja.
Netekusi darbo J. Stanelytė visas jėgas sutelkė religinei apaštalinei veiklai. Eucharistijos bičiulių sąjūdžio grupės kūrėsi Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Telšiuose, Biržuose, Tauragėje, Kupiškyje, Utenoje, Švenčionyse ir kituose miestuose. Sesuo Gema važinėjo po visą Lietuvą, vadovavo jaunimo ir šeimų rekolekcijoms, skaitė paskaitas moralės, religijos bei tautinio sąmoningumo tematika, kartu studijavo Šventąjį Raštą, Katekizmą, gilinosi į Lietuvos istoriją. Tuo metu tautiniai ir religiniai dalykai buvo ypač glaudžiai susipynę, neįsivaizduojami vienas be kito.
1961 m. buldozeriais buvo nušluoti visi Kryžių kalne (Šiaulių r.) esantys kryžiai. 1973 m. gegužės 19 d. ypač aktyvaus Eucharistijos bičiulių sąjūdžio nario Mečislovo Jurevičiaus iniciatyva Kryžių kalne pastatytas pirmasis kryžius. Sovietų valdžios nurodymu kitą dieną jis buvo sunaikintas, bet tą patį vakarą Eucharistijos bičiuliai pastatė naują kryžių. Tada Lietuvoje jau buvo nemažai Eucharistijos bičiulių, tad netrukus jie iš visų pakraščių pradėjo vežti kryžius.
Sesuo Gema nuolat dalyvavo Kryžių kalno tvarkymo talkose ir statant kryžius. Nors kryžiai buvo verčiami, bet jų nuolat daugėjo, nes sparčiau buvo statomi nauji kryžiai. 1979 m. liepos 22 d. minint Eucharistijos bičiulių sąjūdžio dešimtmetį buvo suorganizuota ypatinga eisena iš Meškuičių (Šiaulių r.) į Kryžių kalną.
1974 m. paraginta kun. Prano Račiūno, J. Stanelytė išvyko į Gruziją, kur dvejus metus vietiniam kunigui padėjo ruošti tikinčiuosius priimti krikšto ir santuokos sakramentus. Čia atsiskleidė sesers Gemos misionierės talentas. 1976 m. ji buvo pakviesta į misijas Moldovoje, kur visoje respublikoje buvo tik vienas katalikų kunigas ir daug vokiečių katalikų. Tuo metu J. Stanelytė vykdavo ir į Maskvą, ten veždavo „LKB Kroniką“. Maskvoje ji susipažino su žymiais Rusijos disidentais Andrejumi Sacharovu, Tatjana Velikanova ir per juos į Vakarus perduodavo žmogaus teisių pažeidimo faktus.
Vyskupo J. Steponavičiaus pakviesta J. Stanelytė grįžo į Lietuvą, nes buvo reikalinga Eucharistijos bičiuliams. Vėl važinėdama po visą Lietuvą, ji rinko medžiagą „LKB Kronikai“ ir ją platino. Kiek vėliau, nei buvo nešami pirmieji kryžiai į Kryžių kalną, sesers Gemos iniciatyva prasidėjo religinės eisenos iš Tytuvėnų į Šiluvą.
Į pirmąją eiseną susirinko apie 300 žmonių, vėliau į kasmetines eisenas rinkdavosi maždaug po du tūkstančius maldininkų. KGB grupinio operatyvinio sekimo bylos (užvestos 1979 m. rugsėjo 12 d.) kortelėje nurodyta, kad J. Stanelytė (sekamosios slapyvardis Stella) platino kai kuriuos „LKB Kronikos“ numerius, organizavo nelegalius susirinkimus ir žygius į šventas vietas.
Dėl 1979 m. eisenos iš Tytuvėnų į Šiluvą organizavimo ir vadovavimo (įvardijant tai kaip viešosios tvarkos pažeidimą) jai 1980 m. rugpjūčio 26 d. iškelta baudžiamoji byla. Baiminantis, kad teismo procesas Vilniuje netaptų tikinčiųjų manifestacija, J. Stanelytė buvo slapta pervežta į Šiaulių kalėjimą, o teismo procesas 1980 m. gruodžio 16 d. įvyko Kelmėje.
Lietuvos TSR Aukščiausiojo Teismo teisminės baudžiamųjų bylų kolegijos 1980 m. gruodžio 16 d. nuosprendžiu J. Stanelytė buvo nuteista trejiems metams įkalinimo pataisos darbų lageryje. Nors jai buvo inkriminuoti kiti nusikaltimai, faktiškai ji buvo teisiama ir už bendradarbiavimą leidžiant „LKB Kroniką“. Kalėjo Nižnyj Tagilo lageryje (Sverdlovsko sr.).
Moldovos vokiečius labai sukrėtė sesers Gemos įkalinimas, apie tai jie paskelbė tautiečiams Vokietijoje. Tikintiesiems iš Vakarų Vokietijos rašant protesto laiškus sovietų valdžiai, iš įkalinimo vietos J. Stanelytė paleista anksčiau laiko 1982 m. vasario 16 d., likusį bausmės laiką skiriant lygtinai.
Grįžusi iš lagerio J. Stanelytė toliau rinko medžiagą „LKB Kronikai“, dalyvavo kovoje už tikinčiųjų teises. Kai 1983 m. pradžioje buvo suimtas kun. Alfonsas Svarinskas, ji buvo viena iš dešimties asmenų, kurie kreipėsi į KGB ir išreiškė norą kalėti už jį. Kartu sesuo Gema tęsė sovietų valdžios draudžiamą vaikų ir jaunimo katekizavimo darbą.
1985 m. dėl vaikų ruošimo Pirmajai Komunijai buvo ji du kartus kviečiama į prokuratūrą, kur buvo įspėta, kad už pakartotinę vaikų katekizaciją jai bus keliama baudžiamoji byla ir ji bus baudžiama laisvės atėmimu iki trejų metų. 1988 m. dėl politinių kalinių kalinimo J. Stanelytė pasirašė protesto pareiškimą TSKP CK generaliniam sekretoriui Michailui Gorbačiovui.
KGB toliau rinko medžiagą apie jos pogrindžio veiklą. LSSR Kauno m. KGB skyriuje 1982 m. gegužės 4 d. J. Stanelytei buvo užvesta operatyvinio sekimo byla, o 1986 m. spalio 3 d. – operatyvinio tyrimo byla, ji buvo nutraukta tik 1990 m. kovo 21 d.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę sesuo Gema įsijungė į karitatyvinę veiklą, dirbo „Caritas“ valdyboje Kaune. 1992 m. net dešimtmečiui išvyko į misiją Kazachstane, kur Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacija turėjo savo namus, čia dar gyveno kelios seserys iš Vokietijos.
2001 m. grįžusi į Lietuvą gyveno vienuolijos namuose Vilniuje. 2003 – 2004 m. vėl buvo misijose Moldovoje. Po to grįžo į Vilnių, o nuo 2009 m. sesuo Gema gyvena Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos namuose Kaune. Čia daug talkino Marijos radijui, turėjo prie Kauno katedros parapijos maldos grupes. Šiuo metu, esant silpnesnei sveikatai, daugiausia laiko skiria asmeninei maldai, meldžiasi už tėvynę Lietuvą, kasdien seserų palydima į šv. Mišias.
Lietuvos Respublikos Prezidento 1999 m. sausio 31 d. dekretu J. Stanelytė apdovanota Vyčio Kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinu (dabar Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžius), 2000 m. birželio 30 d. – Nepriklausomybės medaliu.
