„Šiandienos liturgijos Evangelija mums pateikia tris palyginimus apie gailestingumą (žr. Lk 15, 4–32)“, – pradėdamas rugsėjo 11 dienos vidudienio maldos susitikimą sakė popiežius Pranciškus. Jis priminė platesnį kontekstą: šiuos palyginimus Jėzus pasako atsakydamas į fariziejų ir Rašto aiškintojų murmėjimą dėl to, kad jis bendrauja ir valgo su nusidėjėliais.
Šiems pasipiktinusiems žmonėms Jėzus nori pasakyti ir parodyti, kad Dievas yra Tėvas, kuris mūsų ieško, kai pasiklystame. Dievas nieko neatstumia, myli visus kaip savo vaikus, visus kviečia į pokylį.
Kas bendra tiems trims pagrindiniams palyginimų veikėjams: piemeniui, kuris ieško paklydusios avies, moteriai, kuri randa pamestą monetą, ir tėvui, kuris laukia sūnaus paklydėlio? Tai nerimas dėl netekties.
O juk, paskaičiavus, atrodo, kad jie galėtų būtų ramūs. Avies netekęs piemuo turi devyniasdešimt devynias kitas. Monetą pametusiai moteriai liko devynios kitos. O Tėvui juk liko dar vienas sūnus, geras ir klusnus. Tačiau nei vienas iš jų taip neskaičiuoja ir nerimauja – kas dėl pražuvusios avies, kas dėl pamestos monetos, kas dėl dingusio sūnaus. Nes tas, kuris myli, rūpinasi, laukia, ieško. Tas, kuris myli – nori, kad niekas nebūtų prarasta.
„Broliai ir seserys, toks yra Dievas: jis nejaučia ramybės, jei nuo jo nusigręžiame, Jis nuliūsta, jo širdis virpa. Jis leidžiasi mūsų ieškoti, kol vėl gali mus apkabinti. Viešpats neskaičiuoja nuostolių ir rizikos, nes turi tėvo ir motinos širdį, kenčia dėl mylimų vaikų netekties“, – kalbėjo popiežius Pranciškus, kviesdamas visada tai atsiminti: Dievas kenčia, jam skaudu dėl mūsų nutolimo. Jis visada laukia išskėstomis rankomis, kad ir kokioje gyvenimo situacijoje būtume atsidūrę. Kaip sakoma vienoje psalmėje, Dievas niekada nemiega, visada budi.
„Pažvelkime į save ir paklauskime savęs pačių: ar šiuo požiūriu elgiamės kaip Viešpats, ar jaučiame nerimą dėl tų, kurių trūksta?“ – pakvietė Pranciškus. Ar ilgimės tų, kurių nėra, kurie nutolo nuo krikščioniško gyvenimo? Ar, priešingai, jaučiamės visai ramūs, visai neliečiami šių dalykų? Ar pasigendame kažko savo bendruomenėse, ar tyliai, ramiai ir patogiai gyvename, nejausdami nieko, jokios atjautos tiems, kurie yra toli?
Evangelijos nuostata yra kitokia. Piemuo nesvarsto, kad jam dar liko devyniasdešimt devynios avys ir todėl nėra poreikio ieškoti vienos paklydusios. Jis eina jos ieškoti. Ir mes turime apsvarstyti savo santykius ir nuostatas: ar meldžiuosi už netikintį, už nutolusį? Ar nutolusiam parodome Dievo bruožus: artumą, švelnumą, gailestingumą? Tėvas prašo būti dėmesingiems tiems vaikams, kurių jam labiausiai trūksta. Pagalvokime, ar kartais šalia nėra žmogaus, kuris galbūt niekad nėra girdėjęs, kad jam kas pasakytų: „Ar žinai, kad esi svarbus Dievui?“.
„Leiskime, kad šie klausimai suvirpintų mūsų širdis“, – sekmadienio vidudienio maldos Šv. Petro aikštėje dalyviams sakė popiežius Pranciškus.
