Kam teikiame prioritetą, ten nukreipiame energiją, dėmesį ir finansinius išteklius. Todėl natūraliai kyla klausimas: ar šeima, žmogaus gyvybė ir orumas šiandien iš tiesų yra tarp svarbiausių valstybės strateginių tikslų?
Pažvelkime į pastarųjų metų teisėkūros procesus, susijusius su šeimos ir gyvybės apsauga.
Šeimos klausimuose stokojama šeimos
Didžiausią diskusijų arenos dalį užvaldęs klausimas – Civilinės sąjungos įstatymo projektas. Juo siekiama tos pačios lyties poroms suteikti šeimos teisinį statusą. Kitų šalių patirtis rodo (pvz. Airija – po 4 metų, Belgija – 3 m., Kanada – 4 m., Nyderlandai – 3 m., Norvegija ir Suomija – 15 m., Vokietija – 16 m. ir t.t.), kad ilgainiui tokioms sąjungoms siekiama suteikti tas pačias teises kaip ir santuokai, sudaromai vyro ir moters, ar iš tėvystės ir motinystės, kylančiai šeimai. Tai iš esmės pakeistų dabartinę šeimos teisinę sampratą.
Civilinės sąjungos įstatymo projektas 2023 m. LR Seime praėjo svarstymo stadiją, o 2024–2025 m. viešoje erdvėje vyko intensyvios diskusijos – televizijos ir radijo laidose, spaudoje, socialiniuose tinkluose. Nuomonių įvairovė yra sveikos ir demokratinės valstybės pagrindas. Tačiau šio balanso ne visuomet buvo laikomasi informacinėje erdvėje, radijo bei TV laidose. Kartais susidarydavo vaizdas, kad ne argumentai ir pati temos diskusija yra visa ko esmė, bet emocija, šūksniai, epitetai ir etiketės. Audringoje diskusijų erdvėje pati kultūra retkarčiais išsigąsdavo, imdavo ir pabėgdavo.
Diskusijos Lietuvoje dėl vienos lyties porų teisinių santykių sureguliavimo pradėtos dar 2021 m. pasiūlius Partnerystės įstatymą, vėliau 2022 m. tęstos svarstant Civilinės sąjungos įstatymą ir visą pluoštą susijusių dokumentų tarp jų ir Diplomatinės tarnybos įstatymo Nr. VIII-1012 pakeitimo projektą (įtraukiant nuostatas apie sutuoktinius arba partnerius, kai partnerystė įregistruota įstatymų nustatyta tvarka), 2025 m., pateikus Civilinės būklės aktų registravimo įstatymo pataisas (praplečiant nuostatas partnerio/partnerystės sąvokomis), tikėtina, kad ši tema persikels ir į 2026 m.
Negalime ignoruoti socialinės tikrovės, kad visuomenėje yra ir tai pačiai lyčiai potraukį jaučiančių žmonių ir jie taip pat siekia teisinio saugumo ir galimybės rūpintis vienas kitu. Šiame kontekste verta prisiminti Civilinio kodekso papildymo 2.23(1) straipsniu projektą, vadinamąjį Artimojo ryšio įstatymą. Jis, nuo anksčiau minėtojo įstatymo, skiriasi tuo, kad tarp dviejų žmonių nesukurtų teisinių šeimos santykių, o teisines pasekmes sukeltų tik įstatymų numatytais konkrečiais atvejais.
Toks sprendimas galėtų būti išties aktualus ir patrauklus taip pat ir pvz. senstančiai visuomenei, vienišiems asmenims, artimųjų netekusiems žmonėms (pvz. našliams, karo ar kitų nelaimių kontekste ir t.t.) ar tiems, kurie sieja savo santykius ilgalaikiais socialiniais ryšiais bei giliu tarpusavio pasitikėjimu, bet neketina sukurti šeimos. Šis įstatymo projektas nekurtų jokių aliuzijos į šeimos teisinius santykius. 2022 m. gegužę Seimas jam pritarė po pateikimo, tačiau vėlesniais metais projektas nebuvo svarstomas toliau. Pritrūko politinės valios, o galbūt ir ryžto. Visgi panašūs įstatymo projektai yra svarstomi kitose šalyse (pvz. Lenkijoje – „Artimiausio giminaičio aktas“), tad galbūt tai paskatins LR Seimo narius naujai pažvelgti į šio įstatymo prasmę, teikiamą naudą visuomenei ir jį priimti.
Kalbant apie šeimos politiką, būtina paminėti ir Šeimos stiprinimo įstatymo pakeitimo projektą (nr. XVP-970), užregistruotą2025 m. lapkričio pradžioje. Siūloma nauja įstatymo redakcija kelia rimtą grėsmę nacionalinei šeimos politikai ir iš esmės keičia jos kryptį: mažinamas šeimos politikos institucinis stabilumas, tęstinumas, nuvertinama kompetencija, taip pat kuriamos prielaidos šeimos politiką įgyvendinti fragmentuotai, be aiškios ilgalaikės strateginės krypties.
Projekte taip pat siūloma atsisakyti valstybės įsipareigojimų ir vertybinių šeimos politikos orientyrų, kurieyra apibrėžti šiuo metu galiojančio įstatymo preambulėje. Praplečiant „su šeimomis dirbančios organizacijos“ sąvoką, atveriamas kelias nacionalinėje šeimos politikoje dalyvauti ir kitose Europos ekonominės erdvės valstybėse (net nebūtinai ES) įsteigtiems juridiniams asmenims (!). Tai būtų visiškai nauja praktika, iki šiol neturėjusi jokio teisinio pagrindo, užsienio juridiniams asmenims formuoti savo politiką kitos šalies nacionalinės politikos srityje, kuri yra išimtinė (!) nacionalinių valstybių kompetencija Europos Sąjungoje.
Tokie siūlymai kelia diskusijų dėl šeimos politikos formavimo ribų ir atsakomybės taikymo. Štai čia turėtų visiems įsijungti raudonas pavojaus signalas: jei mūsų šalies nacionalinės šeimos politikos srityje veiks kitose Europos valstybėse įsteigti juridiniai asmenys su savo šeimos samprata, pasaulėžiūra, talentais, gabumais ir trūkumais, Lietuvoje neišvengiamai kils klausimų dėl nacionalinių prioritetų, vertybinių nuostatų bei sprendimų priėmimo autonomijos. Kartais mums patiems viduje sunku susikalbėti vieniems su kitais: kas galėtų paneigti, kad svetimos, savų interesų turinčios jėgos nemėgins įnešti dar daugiau sumaišties šalyje? O galbūt net ir palengva lietuvius išstumti iš jų pačių šalies nacionalinės šeimos politikos?
Bet tai dar ne viskas: naujoje įstatymo redakcijoje atsisakoma tėvystės ir motinystės papildomumo kaip vieno iš šeimos stiprinimo politikos įgyvendinimo principų, naikinama šeimos stiprinimo programa ir t.t.
Na, kai šeimos politika nebėra valstybės valdymo prioritetų sąraše, viskas kažkaip taip ir pasisuka: šeimos stiprinimo įstatymo naujoje redakcijoje pasigendama pačios šeimos, o Lietuvos nacionalinei šeimos politikai toną užduos ne tik lietuviai.
Tuomet kaip ir savaime suprantama, kad ir Nacionalinės šeimos tarybos (NŠT) nebereikia, apie tai taip pat užsiminama naujoje Šeimos stiprinimo įstatymo redakcijos projekte. Kad link to einama, jau buvo jaučiama ištisus 2025 m., kuomet nuo sausio 14 d. niekaip nepavyko patvirtinti naujos Nacionalinės šeimos tarybos sudėties. Nors siūloma nauja NŠT sudėtis buvo plataus kompetencijų spektro, apimanti įvairius profesinius ekspertinius laukus, turinti ilgametę patirtį dirbant su šeimomis, aukštos moralės ir siekio dirbti dėl Lietuvos šeimų, tačiau kai kam galbūt ji atrodė pernelyg konservatyvi. Šiuo metu riboto veikimo nacionalinės šeimos tarybos funkcijas atlieka senoji, jau seniai savo kadenciją turėjusi pabaigti Šeimos taryba.
Akivaizdu, kad klausimų ir problemų šeimos politikos srityje yra daug, poreikis diskusijoms ir protingiems, ilgalaikiams sprendimams didelis. Būtinas sutelktas visų – sprendimų priėmėjų, valstybės tarnautojų, institucijų, nevyriausybinio sektoriaus, pilietinės visuomenės darbas.
Žmogaus gyvybės ir orumo klausimai
Visoje Europoje, taip pat ir Lietuvoje, nuolat kalbama apie dramatiškai mažėjantį gimstamumą. 2025 m. suminis gimstamumo rodiklis Lietuvoje tesiekė 0,99 vaiko moteriai – gerokai mažiau nei reikalinga natūraliai kartų kaitai užtikrinti (turėtų būti 2,1).
Viešojoje erdvėje kalbama ir apie besilaukiančių moterų psichologinius iššūkius, pogimdyminę depresiją, pagalbos trūkumą. Pogimdyminės depresijos centras rašo, kad „1 iš 4 moterų, susilaukusių kūdikio Lietuvoje, patiria ryškius pogimdyminės depresijos simptomus. Laiku nesulaukus pagalbos, depresija tęsiasi, trikdo ryšį su kūdikiu, savimi, vyru bei artimaisiais, daro įtaką viso gyvenimo kokybei.“
Nevyriausybinės organizacijos kasmet suteikia tūkstančius konsultacijų (pvz. Krizinio nėštumo centras: 2023 m. – 1957, o 2024 m. 1439 konsultacijos) moterims ir šeimoms, patiriančioms krizinį nėštumą, tačiau sisteminių sprendimų vis dar nėra.
jei mūsų šalies nacionalinės šeimos politikos srityje veiks kitose Europos valstybėse įsteigti juridiniai asmenys su savo šeimos samprata, pasaulėžiūra, talentais, gabumais ir trūkumais, Lietuvoje neišvengiamai kils klausimų dėl nacionalinių prioritetų, vertybinių nuostatų bei sprendimų priėmimo autonomijos.
Pasižiūrėkime į teisėkūrą, kas buvo daroma 2025 m., kad ši situacija pasitaisytų.
2022 m. buvo siūlytos Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo pataisos, numatančios pareigą informuoti moterį apie krizinio nėštumo pagalbos galimybes. 2023 m. įvairios nevyriausybinės organizacijos rašė raštus, prašydamos inicijuoti tarpinstitucinę darbo grupę dėl pagalbos moterims ir šeimai krizinio nėštumo situacijose priemonių ir pagalbos sistemos sukūrimo Lietuvoje. Tačiau per 2024–2025 m. šis klausimas niekur nepasistūmėjo, nors viešoje erdvėje ne kartą skambėjo siūlymai iš esmės atkreipti sprendimus priimančių valstybės atstovų dėmesį į šalies demografinės krizės situaciją bei pagalbą krizinį nėštumą patiriančioms besilaukiančioms moterims ir jų šeimoms.
Tuo tarpu 2025 m. aktyviai kalbėta apie Reprodukcinės sveikatos įstatymo projektą, apimantį įvairius reprodukcinės politikos aspektus. Dėl jo visuomenėje kilo visa gausa diskusijų – tiek dėl galimų demografinių pasekmių, tiek dėl etinių, moralinių, vertybinių klausimų. Štai keletas šio įstatymo problemiškumo ženklų: abortų „destigmatizavimas“, suprask, „normalizavimas“; gydytojų ir farmacininkų, nepritariančių abortui dėl etinių, religinių ar sąžinės įsitikinimų, teisių ir laisvių suvaržymas; sterilizacijos skatinimas; kontraceptinių priemonių lobizmas; motinystės vaidmens menkinimas; žmogaus teisės į gyvybę ignoravimas. Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d. nutarime rašoma, kad „Konstitucijos 19 straipsnyje nėra išimčių, kurios valstybės vardu leistų atimti gyvybę” <…> Todėl galima teigti, kad Konstitucijos 18 straipsnyje numatyta išskirtinė prigimtinių teisių apsauga iš esmės užkerta kelią <…> nustatyti mirties bausmę.” Taip, tokiu nutarimu buvo Lietuvoje panaikinta mirties bausmė. Tačiau apmaudu, kad tiems, kurie dar negali apsiginti, patiems silpniausiems ir trapiausiems, Lietuvos Respublikos vardu ketinama taikyti mirties bausmę.
Paminėtina, kad šis įstatymo projektas su įvairiomis techninėmis korekcijomis Seimui teiktas n-tąjį kartą – 2002 m., 2014 m. jis nesulaukė nei LR Seimo, nei visuomenės palaikymo dėl nesuderinamumo su prigimtiniais humanizmo, žmogaus orumo ir negimusios gyvybės apsaugos principais. 2025 m. balandžio 17 d., vėliau ir gegužės 8 d. bandyta dar kartą. Dėl šio įstatymo problemiškumo, galimų neigiamų padarinių Lietuvos visuomenei, ypač demografinės krizės akivaizdoje nuomonę išsakė Nevyriausybinės organizacijos, Krikščioniškų Bažnyčių Lietuvoje vadovai ir kt.
Demografinės krizės kontekste 2025 m. svarstytas ir Pagalbinio apvaisinimo įstatymo projektas, be kita ko, siūlantis sudaryti galimybes taikyti pagalbinio apvaisinimo procedūras ir vienišoms moterims. Tiesa 2026 m. pateikta nauja šio įstatymo projekto redakcija, tačiau minima problematika jame išlieka. Trūksta vaikų – bus, tik kokia to kaina? Moterys, norinčios turėti vaikų bet kokia kaina jų turės. Nori – turi, kaip kokį daiktą ar paslaugą galės įsigyji. Tačiau šioje grandinėje pamesta pati svarbiausia dedamoji – vaikas. Kur jo prigimtinės teisės turėti tėtį ir mamą? Visa tai pametama, vardan ko? Noro turėti… Aš noriu – aš turiu: skamba egoistiškai, vartotojiškai, lengvabūdiškai, be to, pamina kitų teises ir laisves. Šis įstatymo pasiūlymas atveria kelią betėvystei. Ir tai nebūtų kokia nors netikėta, skaudi gyvenimo aplinkybių pasekmė, kaip vieno iš tėvų žūtis ar skyrybos, bet Lietuvos Respublikos sąmoningai skatinamas pasirinkimas, kurio pasekmes patirs vaikai.
Man keista, kad dėl šio įstatymo nestoja pasisakyti vyrai. Moterų teisių gynėjos garsiau ir aktyviau savo teises ir jų naujadarus gina, tačiau vyrai aplaidesni. Kodėl? Juk čia akivaizdžiai jūsų ignoravimas. Šis įstatymas menkina jūsų, vyrai, kaip potencialių sutuoktinių bei tėčių galimybes sukurti šeimą ir tapti tėvais.
Pabaigai
Šeimos, gyvybės ir žmogaus orumo klausimai greičiausiai visuomet bus jautrūs ir keliantys diskusijas. Tačiau būtent šiose srityse formuojasi valstybės identitetas, jos vertybinis pagrindas ir visuomenės moralinis stuburas.
Norėtųsi, kad Lietuvoje, kurioje gausu kalvų, pievų, miškų ir jūrų, gimtų ir augtų vaikai, apsupti mamos ir tėčio meilės ir saugumo.
Kad prie nacionalinės šeimos politikos dirbų Lietuvai iš tiesų atsidavę, ją mylintys ir branginantys tautiečiai. Kad šeimos politika būtų formuojama nuosekliai ir atsakingai, atsižvelgiant į ilgalaikę Tautos gerovę ir klestėjimą. Kad sprendimai, priimami šiandien, stiprintų, visuomenės ir valstybės pamatus.
Valstybės ateitis priklauso nuo to, kokius pasirinkimus ir sprendimus priimame šiandien. Tad ką laikysime jos prioritetu?
