Latvija siekia tapti pirmąja Europos Sąjungos šalimi, nusprendusia pasitraukti iš vadinamosios Stambulo konvencijos – tarptautinio dokumento, pristatomo kaip kovos su smurtu prieš moteris ir smurtu artimoje aplinkoje, tačiau kartu įteisinančio socialinės lyties (gender) sampratą ir įpareigojančio konvenciją pasirašiusią valstybę šią sąvoką taikyti visuose teisės aktuose, švietimo sistemoje ir kt.
Nors lapkričio 3 d. Latvijos prezidentas Edgaras Rinkevičius, pareikšdamas, kad toks sprendimas galėtų „pasiųsti prieštaringą žinią tiek Latvijos visuomenei, tiek tarptautiniams partneriams“, grąžino įstatymą parlamentui tolesniam svarstymui 2026 metais, tačiau yra ko pasimokyti iš Latvijos parlamento (Saeimos), kurio spalio 30 d. sprendimas, sulaukė plataus atgarsio visoje Europoje – nuo pagyrimų dėl šalies suvereniteto gynimo iki įvairios kritikos.
Šis sprendimas ypatingas ne tik tuo, kad neturi precedento Europos Sąjungoje, bet ir tuo, kad atspindi gilesnę vertybinę diskusiją: ar valstybės vis dar turi teisę savarankiškai apibrėžti žmogaus tapatybę, lyčių sampratą ir konstitucines vertybes, ar tik privalo vadovautis tarptautinių dokumentų interpretacijomis.
Lietuvai šis sprendimas ypač aktualus. Mūsų šalyje Stambulo konvencijos klausimas vis dar išlieka politinėje darbotvarkėje. Jo šalininkai teigia, kad tik konvencijos ratifikavimas gali išspręsti smurto artimoje aplinkoje problemą. Ar tikrai taip? Ar tai nėra dar vienas populistinis bandymas, prisidengiant socialiai jautria tema, sumažinti valstybės suverenitetą ir primesti vienos grupės ideologinius principus?
Nuomonių susikirtimai Stambulo konvencijos klausimu
Viena pagrindinių probleminių Stambulo konvencijos vietų – tai, kad ji, prisidengdama kilniu kovos su smurtu tikslu, į teisinę sistemą įveda kraštutinės kairės propaguojamas ideologines sąvokas „gender“, „gender-based violence“, „gender identity“.
Mąstanti visuomenė dalis priešinasi šiai konvencijai ne todėl, kad būtų prieš smurto prevenciją, o todėl, kad supranta: šis dokumentas yra priemonė ideologinius ir privačius tam tikrų grupių interesus paversti naujomis „žmogaus teisėmis“.
Konvencija primeta išankstines nuostatas apie smurto priežastis, tarsi smurtas prieš moteris egzistuotų vien todėl, kad moterys yra moterys (suprask, jei būtų vyrai, ar kažkas kito, smurto gal ir neliktų). Tokiu būdu siekiama įdiegti klaidingą priežasties ir pasekmės ryšį bei tyčia supriešinti vyrų ir moterų lytis.
Tuo tarpu moksliniai tyrimai rodo, kad smurtas nėra susijęs su lyties faktoriumi – buvimu vyru ar moterimi. Smurtas tai – socialinis, išmoktas elgesys, kuris gali pasireikšti tiek vyrų, tiek moterų elgesyje: kartais moterys netgi gali smurtauti labiau nei kai kurie vyrai. Tuo tarpu sisteminiai smurtą skatinantys reiškiniai, kaip alkoholizmas, nedarbas, skurdas ir pan. lieka antrame plane. Tokia kryptis, deja, nukreipia dėmesį nuo realių smurto šaknų, todėl Stambulo konvencijos siūlomos priemonės ydingos ir neefektyvios.
Dar vienas ypač jautrus aspektas – švietimas. Stambulo konvencijoje numatyta pareiga medžiagą apie „nestereotipinius lyčių vaidmenis” įtraukti į visas privalomojo ugdymo programas (Stambulo k. 14 str.). Tai kelia klausimų dėl poveikio nacionalinei švietimo sistemai, ypač turint omenyje jau veikiančią Gyvenimo įgūdžių ugdymo programą (GĮUP), kurioje jau vartojama „lyčiai neutrali“ kalba, ištrinanti sąvokas ir ignoruojanti vieną iš pamatinių, prigimtinės šeimos ir visuomenės tvarumą sąlygojančių gėrių, t.y. vyro ir moters prigimtinį skirtingumą bei papildomumą. Be šių kategorijų ir kitos – vyriškumo ir moteriškumo, tėvystės ir motinystės – sąvokos netenka ir turinio, ir prasmės.
Toks kalbinis ir vertybinis neutralumas galiausiai veda nuo lytiškumo ugdymo prie lytinio švietimo koncepcijos, o galiausiai ir apskritai mokinių galvose supainiojama, kas gi yra toji lytis. Tai jau nebe švietimas apie žmogaus orumą ir atsakomybę, o ideologinė indoktrinacija, iškraipanti ir keičianti prigimtinę žmogaus ir šeimos sampratą.
Kitas, gal kiek techninis, bet labai svarbus ginčo taškas – konvencijos teksto autentiškų kalbų klausimas. Vis dar atsiranda bedančių pirštu į dokumentą lietuvių kalba ir garsiai sakančių, esą „plokščiažemininkai“, „vatnikai“ ar šiaip tamsūs Lietuvos kaimo žmonės įskaito tai, ko dokumente nėra.
Vis dėlto, pagal Vienos konvenciją dėl tarptautinių sutarčių teisės, tarptautinės sutartys aiškinamos tik tomis kalbomis, kuriomis jos yra autentiškai pasirašytos – šiuo atveju anglų ir prancūzų, nebent išskirtinai būtų nurodyta dokumente kitaip. To Stambulo konvencijoje nėra. Tai reiškia, kad lietuviškas, latviškas ar kitos kalbos vertimas neturi teisinės galios, jei kyla interpretavimo skirtumų.
Todėl visos sąvokos, įskaitant ir „gender“, „gender-based violence“, „gender identity“, kurie, beje, naudojami šalia termino „sex“, reiškiančio biologinę lytį, turi būti aiškinamos taip, kaip tai yra suprantama oficialiomis dokumento anglų ar prancūzų kalbomis.
Stambulo konvencijos 3 straipsnyje minimas „socialinės lyties“ (gender) apibrėžimas sako, kad lytis – tai ne biologinė duotybė, o socialinis konstruktas: „socialiai susiformavę vaidmenys, elgsena, veikla ir bruožai, kuriuos tam tikra visuomenė laiko tinkamais moterims ir vyrams.“ Tai reiškia, jog lytis suprantama kaip pasirenkamas tapatumas, socialinis konstruktas, o ne biologinė, įgimta žmogaus savybė. Tokiu būdu į nacionalinę teisę įvedama tikrovės neatitinkanti, iš kraštutinės kairės ideologijos išaugusi sąvoka keičia prigimtinės lyties supratimą, žmogaus tapatybės bei šeimos instituto pagrindus.
Jei Lietuva visgi nuspręstų ratifikuoti Stambulo konvenciją, ji turėtų priimti visą dokumentą be jokių išlygų, taip, kaip jis suprantamas originalo kalba. Jokių galimybių priimti „dalinę“ ar „pakoreguotą“ versiją nėra, tą numato ir konvencijos 78 straipsnis.
Galiausiai, kad visos šios Konvencijos nuostatos būtų įgyvendintos, prižiūrės joje numatomas ir valstybės narės lėšomis išlaikomas GREVIO komitetas – ~15 tarptautinių ekspertų, vertinančių valstybių pažangą šioje srityje ir teikiančių rekomendacijas tobulinimui. Nors formaliai jo sprendimai yra rekomendacinio pobūdžio, praktikoje jie darys stiprų poveikį valstybės teisėkūrai, nacionalinės politikos formavimui, švietimo turiniui ir net privačiam gyvenimui.
Lietuvos situacija
Būtina atkreipti visų skaitytojų dėmesį, kad Lietuvos teisinė sistema remiasi visų asmenų lygybės principu. Lietuvos įstatymai moterims nustato tokias pat teises kaip ir vyrams, draudžia diskriminaciją bei numato kovą su smurtu prieš abiejų lyčių, o ne išimtinai tik prieš vieną kurią iš jų.
Ratifikuota konvencija turėtų aukštesnę teisinę galią nei Lietuvos įstatymai, išskyrus LR Konstituciją, todėl įstatymų nuostatos mūsų teisėje privalėtų būti suderintos su konvencijos nuostatomis.
Verta priminti, kad Lietuvoje jau egzistuoja visa eilė teisinių priemonių, skirtų smurto prevencijai ir kovai su juo. Darbo kodekso 30 straipsnis įpareigoja darbdavius užtikrinti smurto ir priekabiavimo prevenciją darbo aplinkoje. Taip pat veikia Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas bei apsaugos orderio mechanizmas, suteikiantis realią pagalbą nukentėjusiems.
Kovai su smurtu prieš moteris ir artimoje aplinkoje Lietuvai trūksta ne konvencijų ar kitų naujų tarptautinių dokumentų, o efektyvaus administravimo, konkrečių valstybės institucijų ir pareigūnų veiksmų, įgyvendinančių Lietuvos teisėje jau egzistuojančias priemones.
Jei Lietuva visgi nuspręstų ratifikuoti Stambulo konvenciją, ji turėtų priimti visą dokumentą be jokių išlygų, taip, kaip jis suprantamas originalo kalba.
Nepaisant didžiulio išorinio ir vidinio suinteresuotų ideologinių grupių spaudimo, Lietuvoje Stambulo konvencija iki šiol nėra ratifikuota.
Vienas ryškesnių bandymų žengti šiuo keliu buvo 2023 m. kovo 8 d., kai Seimas nutarė padovanoti „dovaną Lietuvos moterims“ ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą prašydamas patvirtinti, kad Stambulo konvencija neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Teismas konstatavo, kad „Europos Tarybos konvencijos dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir kovos su juo 3 straipsnio c, d punktai, 4 straipsnio 3 dalis, 14 straipsnis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.“
Tačiau svarbu atkreipti dėmesį, kad šis išaiškinimas neįpareigoja Seimo ratifikuoti konvencijos ir prisiimti visų iš jos išplaukiančių įsipareigojimų – tai lieka politinės valios klausimas, taigi sprendimas Seimo rankose. Plačiau apie tai rašė V. A. Vaičaitis, straipsnyje „Komentaras dėl Stambulo konvencijos ir Konstitucinio Teismo 2024 m. kovo 14 d. išvados „Dėl Stambulo konvencijos nuostatų suderinamumo su Konstitucija“.
Pagal Vienos konvenciją dėl tarptautinių sutarčių teisės ir Lietuvos Konstitucijos 138 straipsnį, kad tarptautinė sutartis įsigaliotų, būtini du etapai: teksto pasirašymas ir sutarties ratifikavimas. Stambulo konvenciją 2013 m. pasirašė tuometinis Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, tačiau pats pasirašymas nesukuria teisinės pareigos – būtinas Seimo ratifikavimas. Kol tokio sprendimo nėra, Lietuva nėra šios konvencijos šalis ir jai netaikomi jokie iš jos kylantys įpareigojimai. Tai reiškia, kad valstybė išsaugo savo sprendimų laisvę, kokias priemones taikyti smurto prevencijai, tuo pačiu išlaikydama suderinamumą su savo Konstitucija ir daugumos piliečių nuostatomis.
Dabartinė premjerė Inga Ruginienė teigia, kad „nemato kliūčių, kodėl Lietuva neturėtų ratifikuoti Stambulo konvencijos“. Tačiau nepateikia ir aiškių argumentų ar faktinių duomenų, kodėl būtent šios konvencijos reikia Lietuvai. Diskusijose norėtųsi išgirsti daugiau konkrečių atsakymų: kuo Stambulo konvencija būtų pranašesnė už Lietuvoje jau galiojančius teisės aktus, skirtus kovai su smurtu prieš moteris ir artimoje aplinkoje? Kaip konkrečiai ji pagerintų smurto prevencijos mechanizmus? Ir, galiausiai, – ar Lietuvai iš tiesų reikalingas populiarumą ir įtaką pasaulyje prarandančios kraštutinės kairės ideologiją klastingai viduje slepiantis Trojos arklys ir jo nešamos ideologizuotos nuostatos, kurias ši konvencija siekia įtvirtinti, ypač švietimo sistemoje? Ar su tuo sutinka tėvai – vaikų pirmieji ir pagrindiniai ugdytojai?
Pabaigai
Latvijos bandymas pasitraukti iš Stambulo konvencijos rodo, kad smurto prevencija yra įmanoma ir be ideologinių nuostatų primetimo. Tai brandžios demokratijos pavyzdys – kai tautos atstovai drąsiai gina bendrąjį gėrį ir savo valstybės suverenitetą, net jei tai kainuoja tarptautinį spaudimą ar politinę riziką.
Žinoma, dar nėra padėtas galutinis taškas ir karštos diskusijos dėl Stambulo konvencijos atšaukimo Latvijoje persikelia į 2026 m., tačiau ar Lietuva šį tarptautinį, svetimą ideologiją brukantį dokumentą pasitiks palankiai, priklauso nuo kiekvieno iš mūsų.
Esame pilietinė, atsakinga visuomenė, kurios balsas privalo būti girdimas. Tad jei tau ne tas pats, kas vyksta tavo šalyje, pakalbink savo apygardoje išrinktą politiką ar kitą Seimo, savo bendruomenės narį, ir argumentuotai bei pagarbiai išreikš tvirtą savo poziciją.
Linkiu stiprybės, sveiko proto ir drąsos Lietuvai, o kartu ir kiekvienam iš mūsų – taip, kaip Latvija, ginti savo suverenitetą, Konstitucijoje įtvirtintus principus ir įsitikinimus.
