Konformizmas – reiškinys, senas kaip pasaulis. Neprieštarauti vyraujančiai nuomonei, nepūsti prieš vėją, neišsišokti – to moko liaudies išmintis ir kai kurie vyresni žmonės. Nuo to, kaip greit suprasi, į kokią dūdą ir kada pūsti, kam lenktis, o kam ne, priklausys tavo karjera, banko sąskaita ir net statusas.
Taip galvoja ne vienas, galbūt – net dauguma. Pasiekęs gyvenimo pusiaukelę, geriau pažinęs žmones turiu pripažinti, kad galbūt tame yra dalis tiesos. Plaukti pasroviui tikrai yra lengviau, nei prieš ją.
Bet, jei esi krikščionis, žmogus gyvenantis tiesoje arba klausantis savo širdies balso, toks gyvenimas ne tau. Geriau jau gyventi varge, bet pakelta galva. Geriau būti keikiamam, bet ramia sąžine. Geriau gyventi sunkų, bet savo, o ne kitų tau primestą gyvenimą. Galų gale, pasroviui plaukti gal ir lengva, bet plaukia tik…
Jėzus mus mokė būti pasaulio šviesa ir druska. Tėvai ir seneliai, miškuose, lageriuose ir tremtyse mokė – atiduoti Dievui ir Tėvynei, ką privalai. O išmintingos močiutės ir motinos – tiesiog būti gerais žmonėmis.
Tačiau būdamas geru, žmogus negali pataikauti blogiui, neteisybei ar skriaudai. Negali ramia sąžine toleruoti tai, kas žalinga tavo artimiesiems, Tėvynei ar bendrapiliečiams. Juk kaip sakė vienas išminčius, tam, kad įsiviešpatautų blogis, tereikia, kad geri žmonės nieko nedarytų.
Todėl kiek pajėgiame turime stengtis kovoti už tiesą. Jei pavyksta – išstovėti su meile, bet tvirtai. Net jei tai labai nesmagu. Net jei tai labai nenaudinga. Net jei tai gresia pasekmėmis.
Ir kartais dėl to nukenčiame. Užsitraukiame vadovybės rūstybę, esame ignoruojami ar tiesiog iškancelinami. Kraštutiniu atveju – prarandame pareigas, darbą ar užsakymus. Tiesa visada turėjo ir tebeturi savo kainą. Ačiū Dievui, kad šiuo metu niekas dėl tiesos ir kompromisų su sąžine neieškojimo mūsų šalyje nebešaudo, nesiunčia į lagerius ar neuždarinėja į psichiatrines ligonines.
Tai – gerai. Blogai tik, kad patys dažnai širdyje susitaikome su konformizmo pergale ir veikiame po vieną. Jeigu sovietmečio pabaigoje žmonės nebūtų susibūrę į Sąjūdį ir pareikalavę laisvės – vargu ar gyventume laisvoje Lietuvoje. Jeigu mūsų partizanai nebūtų sujungę jėgų – vargu ar jie būtų atsilaikę prieš tokią jėgą aštuonerius metus. Jeigu mūsų disidentai nebūtų turėję tikėjimo, Bažnyčios ir jos žmonių paramos, veikę pavieniui – kažin, ar ilgai būtų ėjusi Katalikų Bažnyčios Kronika ir pasaulis sužinojęs, kas iš tiesų vyksta Lietuvoje.
Todėl kiek pajėgiame turime stengtis kovoti už tiesą. Jei pavyksta – išstovėti su meile, bet tvirtai.
Dar romėnai žinojo, kad vienas lauke ne karys. Reikia jungtis ir padėti vienas kitam. Būtent tam prieš keletą metų ir buvo sukurta Krikščionių profesinė sąjunga, per trumpą savo gyvavimo laiką spėjusi apginti ne vieną tiesos siekusį, bet su rimtu spaudimu susidūrusį žmogų.
Ko verta vien Krikščionių profsąjungos nario, žurnalisto V. Savukyno istorija – išdrįso sukritikuoti ministrę ir dėl to patyrė persekiojimą. Buvo ir kitos, gal mažiau garsios, bet ne mažiau svarbios bylos, kuriose su Krikščionių profesinės sąjungos pagalba pavyko apginti sąžinės ir žodžio laisvę.
Pavieniui kovoti su ideologinėmis interesų grupėmis, turinčiomis stiprų palaikymą iš įtakingų verslo ar net valdžios struktūrų, ar su darbdaviu, tikrai nėra lengva. Tai kainuoja daug nervų ir laiko, jau nekalbant apie advokato paslaugas. Profsąjunga palaiko ne tik teisiškai, bet (jei tai paranku žmogui) ir viešindama neteisybę.
Mažai kas žino, kad deklaruodami pajamas paramai galime skirti iš viso net 2,4 procento nuo GPM, iš kurių 0,6 proc. išskirtinai tik profesinėms sąjungoms. Šiuo būdu parama Krikščionių profsąjungai mums nieko nekainuos.
Taip pat galime tapti šios profsąjungos nariais. Būkime drąsūs, kurdami ir gindami savo valstybę, tikėjimą ir žodžio laisvę! Būkime savimi – tuo, į ką mus kviečia Dievas.
