Išmintingasis Koheletas yra teigęs: Nesakyk: „Tad kaip gali būti, kad seniau buvo geriau negu dabar?“, nes neišmintinga kelti tokį klausimą.” (Mokytojo knyga 7, 10)
Nūdien daugeliui iš mūsų atrodo, kad pasaulyje itin daug neteisybės, žiaurumo, karų, žudynių, įvairių politinių krizių, tačiau Koheletas aiškina vieną akivaizdžią tiesą – mūsų gyvenimas pernelyg trumpas, mūsų patirtis pernelyg fragmentiška ir sekli, kad galėtume savo laikmetį palyginti su kitomis epochomis. Labai tikėtina, kad laiko mašina nusikėlę keliais šimtmečiais atgal pamatytume nepalyginamai liūdnesnį vaizdelį nei nūdien.
Kaip ten bebūtų mūsų visuomenė nepaliaujamai siekia gerovės, kuria įvairiausias gerovės strategijas, tačiau ne viską įmanoma nuveikti sprendimus vykdant vien politikos, ekonomikos ir finansų srityje. Kodėl? Ogi todėl, kad nekeičiant savo pačių moralės, negerinant savęs pačių, kaip įmanoma pakeisti, pagerinti kitų žmonių gyvenimą?
Pranašas Izaijas, ko gero dažniausiai cituojamas Senojo Testamento pranašas, gyveno sudėtingu Judėjos istorijos tarpsniu (8 a. pr .Kr.) Judėja ir Izraelis tebebuvo nepriklausomos šalys, tačiau išgyveno saulėlydžio laikotarpį. Kas dvejus trejus metus keitėsi valdžia, vyko nuolatiniai politiniai neramumai, pagaliau ir užsienio politika klostėsi nekaip – užpulti grasino Asirija, na o šalies viduje – klestėjo kyšininkavimas, neteisingi korumpuoti teisėjai, veidmainystė.
Įsigalėjo pagonystė: antai karalius Ahazas ne tik pakentė pavaldinių stabmeldystę, bet ir pats garbino stabus. Jis „atidavė ugniai“ savo palikuonį kaip ritualinę auką kanaaniečių dievui Molechui (2 Karalių 16:3, 4; 2 Metraščių 28:3, 4).
Tokie dalykai dėjosi tautoje, kurią su Dievu siejo sandoros ryšiai! (Išėjimo 19:5-8) Izaijo laikais Judo karalystės dvasinė ir moralinė būklė buvo apgailėtina. Ir tik nereikėtų manyti, kad vadinamosios krikščioniškos visuomenės nelinkusios į stabmeldystę. Dar ir kaip. Zodiakai, astrologijos, būrimai, o ir kaip dažnai tikrasis dievas yra pinigai….
Neapsigaukime, nė vienas netampa judėju ar krikščioniu savaime, tikinčiuoju netampama savaime. Ir ne per krikštą, nes krikštas yra viso labo paliudijimas, kad tampi nariu Bažnyčios, kuri yra ne organizacija, bet gyvas organizmas. Naujajame testamente Bažnyčia – Eklezija – o tai reiškia iššauktoji, iškviestoji. Iššauktoji iš pasaulio. Vadinasi, kažkas kviečia, ir tu išgirsti, atsiliepi.
Grįžkim prie Izaijo. Ką kalba jis akistatoj ekonominės, politinės krizės – vienas didžiausių pranašų (beje, pranašas hebr.kalba tas, kuris judina lūpas, skelbdamas Dievo žodžius, ir nebūtinai iš anksto numatydamas, kas įvyks, bet pranešdamas, kas bus, jeigu žmogus ar tauta eis neteisingais keliais)?
Izaijas perspėja politikus, kad krašto neišgelbės politinės sąjungos. Taip pranašas patenka į valdžios nemalonę. Kunigams, kurie – remiantis išlikusiais istoriniais šaltiniais – šventykloje užsiima aukų rinkimu ir moko, kad svarbu nusidėjus atnašą paaukoti, o keistis nebūtina, taigi jiems Izaijas sakė, kad Dievas ne mokesčių rinkėjas, kad Jam bjaurios tos aukos, kad Jis nori atgailos, o ne aukų….
Būdamas lyg rakštis valdovams ir kunigams, Izaijas nepriimtinas ir tautai. Kodėl? Į tuo metu įsigalėjusią stabmeldystę kunigai žiūrėjo atlaidžiai – atseit, žmonės silpni ir jei jų pasidirbtas drožinys ar paveikslas padeda jiems užmegzti santykį su Dievu, tai čia menkas nusidėjimas. Izaijas sakė – jeigu žmogus garbina savo rankų darbus, jei ima įsivaizduoti, kad geba pats kurti dieviškumą, tai veda į puikybę ir išdidumą, į nešvarą žmogaus širdy.
Taigi Izaijas nekalba nei apie neefektyvią užsienio politiką, nei apie netinkamas šalies ekonomines programas, nei apie lyderystės įgūdžių stoką, bet – apie meilės savo kraštui stoką: „Tavo vadai sukčiai, vagių bičiuliai; kiekvienas jų mėgsta kyšius ir vaikosi dovanų. Jie negina našlaičio, našlės byla niekuomet jų nepasiekia.” (Izaijo 1, 23)
Tie žodžiai ne pasmerkimui, veikiau apmąstymui esamos padėties ir pakeitimui minčių/veiksmų krypties: „…mokykitės daryti gera. Atsidėkite teisingumui, padėkite engiamajam, užstokite našlaitį, ginkite našlės bylą.” (Izaijo 1, 17)
Vadinasi daryti gera reikia mokytis, praktikuotis. O ir teisingumas nenukrenta iš kažkur. Jam būtina atsidėti, rūpestingai jo siekti. Ir tai labai rimta, nes nepaisant teisingumo, tiek atskiras žmogus, tiek tauta ima tiesiog merdėti, žūti.
Nors Rašte ir kalbama apie bausmes, bet geriau mąstyti paprasčiau: „Ką pasėsi, tą ir pjausi”.
