Ilgą laiką JAV investavo didelius pinigus į savo reputaciją pasaulyje. Gerai tai, ar blogai yra atskiras klausimas, bet iki šiol gyvenome iš aukšto stebimi amerikiečių. Reikalai pasikeitė – jie į mus dabar žiūri tik protarpiais. atsainiai. Nes tapome nebereikalingi, per silpni, neverti žvilgsnio, o ir Kinija bei Indija juda į priekį.
Istorijoje nemažai pavyzdžių, kai Europa ir Rusija gavo ženklią JAV paramą. Sovietai bent kelis kartus buvo tiesiogiai priklausomi nuo JAV malonės („lendlyzas” 2-ojo pasaulinio karo metu ir grūdų tiekimas iš karto po pilietinio karo praeito amžiaus dvidešimtaisiais). Ką jau kalbėti apie pokarinę Europą, kuriai Maršalo planas neabejotinai padėjo atsistoti ant kojų ir pasiekti dabarties gerbūvio lygį.
Tai ką pradėjo 28-asis valstijų prezidentas Woodrow Wilsonas, pamažu tapo visos Amerikos politiniu kursu. Ši galinga užjūrio valstybė tapo pasaulio tvarkos prižiūrėtoju ir palaikytoju. Ir šioje vietoje derėtų atkreipti dėmesį į pastarųjų metų politinius šūkius su kuriais į valdžią atėjo Donaldas Trumpas.
America First (liet. Amerika pirmiausiai) skambėtų visiškai kaip normalus dešiniųjų nacionalistų šūkis kokioje nors vidutinio dydžio valstybėje. Tačiau ten, kur buvo prisiimta atsakomybė už viso pasaulio tvarką, t.y. JAV, tai skamba kaip radikalus politikos pokytis. Nes svarbiausi tampa nuosavi reikalai. Pramonė, gynyba, žmogaus teisės ir visa kita svarbu tik „savo kieme”. Kiti tegul tvarkosi kaip išmano. Jie – svetimi arba bent jau ne savi. Saviems viskas, svetimiems – kas liko.
Mes, Lietuva, esame tie, kuriems „kas liko”. Tikėtina, kad neliks nieko, bet tai yra tikėtinas scenarijus, pirmiausiai dėl to, kad America First. Tai dera įsisąmoninti atmetant visokius „myli–nemyli” požiūrius. Amerikai vėl ėmus skaičiuoti svetur išleidžiamas valstybės lėšas, pinigai lieka vienintelė galimybė „nusipirkti” globą. Ši galimybė ne šimtaprocentinė, bet įmanoma.
Trumpo politinė kryptis jau dabar keičia europiečių gyvenimus. Kol kas dar esame neapibrėžtumo situacijoje, tačiau tam tikras išvadas galima daryti jau dabar. Pirmoji ir svarbiausia: europiečiai nebėra paaugliai, kurie nuo lietaus slepiasi po Amerikos skėčiu. Tėvai aiškiai pasakė: eikite į gyvenimą ir patys nusipirkite skėtį, išsinuomokite butą ir išmokite užrakinti duris ar sudrausminti įsismarkavusį kaimyną. Nebūkite amžinais infantilais, gyvenimas jus pamokys kaip gyventi.
Suprantama, JAV niekur nesidės, jos visuomet bus šalia. Tokios galybės taip paprastai nedingsta. Tačiau būtina įsisąmoninti, kad išeiname gyventi sau ir už savus. ES svarba didėja ir aštrėja, nes tik susivieniję kaimynai gali sudrausminti garsiai muziką leidžiantį ir laiptinėje šiukšlinantį kaimyną. Ar susivienys, ar supras šio veiksmo svarbą – štai svarbiausias klausimas.
Visa tai supratus europiečiams anksčiau ar vėliau ateis laikas atsakyti į paprastus, tačiau labai sudėtingus klausimus:
1. Ar esame pajėgūs, kaip JAV, atsisakyti kairuoliškos beprotybės (dešimtys lyčių, neretai ant adekvatumo ribos balansuojanti „žalioji politika”, keistos teisės pamirštant pareigas ir t.t.)?
2. Ar ES yra krikščioniškų vertybių vienijama sąjunga, ar skirtingų valstybių sambūris? Šį klausimą galima užduoti dar radikaliau: tai konfederacija ar laikinas naudos ieškančių valstybių susibėgimas?
3. Ar mes iš tiesų norime gintis bendrai? Savarankiškai, be JAV pagalbos.
