Praėjusią savaitę Čikagos katalikų kapinėse buvo palaiminti ir palaidoti daugiau kaip 200 žmonių palaikai, tęsiant tradiciją, pagal kurią dvasininkai, visuomenės lyderiai, laidojimo paslaugų teikėjai ir kapinių darbuotojai krikščioniškai palaidoja negimusius kūdikius ir nepasiturinčius ar neatpažintus suaugusiuosius.
„Atvykome čia gedėti 202 sielų, 202 žmonių, Dievo vaikų, kuriems reikėjo gailestingumo jausmo pasaulyje”, – sakė Čikagos arkivyskupijos katalikiškų kapinių direktorius tėvas Lawrence’as Sullivanas (Lorensas Sulivanas) per spalio 26 d. pamaldas Alyvų kalno kapinėse pietinėje Čikagos dalyje.
„Mūsų visų pareiga yra atkreipti dėmesį į tai, kada yra kančia, atkreipti dėmesį į tai, kada yra poreikis, kada galime panaudoti Dievo mums suteiktas dovanas tarnaudami vieni kitiems”, – sakė jis.
„Tai darome tvirtai tikėdami, kad šios 202 sielos dabar sugrįžo į Dievo artumą, kur jos pažins Dievo ramybės pilnatvę, jo meilės pilnatvę”, – tęsė L. Sullivanas, vadovaujantis katalikiškoms 39 negimusių kūdikių kūnų ir kremuotų 163 nepasiturinčių žmonių palaikų, kurie turėjo būti palaidoti kapinėse, laidojimo apeigoms.
Apylinkės laidojimo paslaugų teikėjai ir kiti savanoriai lydėjo kiekvieno asmens palaikus, kol buvo baigti laidoti, rašoma arkivyskupijos pranešime žiniasklaidai. Ceremonijoje taip pat dalyvavo kelių katalikiškų vidurinių mokyklų moksleivių grupės.
Nuo 2012 m. arkivyskupijos katalikų kapinėse surengta daugiau kaip 30 grupinių laidotuvių, kurios padėjo atgulti 4 484 žmonėms: 1 496 negimusiems kūdikiams ir 2 988 suaugusiesiems. Kai kurie iš nepasiturinčių suaugusiųjų buvo benamiai, o kai kurių tapatybė nebuvo nustatyta.
„Tai yra seserys ir broliai. Tai išplėstinės šeimos nariai, – sakė L. Sullivanas. – Prisimename ne tik šias pas Dievą sugrįžusias sielas, bet ir visus, kurie kenčia, visus, kurie jaučiasi atstumti, visus, kurie jaučiasi vieniši.”
Prisimename ne tik šias pas Dievą sugrįžusias sielas, bet ir visus, kurie kenčia, visus, kurie jaučiasi atstumti, visus, kurie jaučiasi vieniši.
L. Sullivanas paragino susirinkusiuosius įsipareigoti daryti viską, ką gali, kad padėtų kitiems, ir „atpažinti Dievo veidą ne tik gamtos grožyje, bet ir visų sutiktų žmonių veiduose”.
Jis meldėsi Dievui: „Pasigailėk savo vaikų, nes mes juos Tau patikime. Paguosk liūdinčiųjų širdis viltimi, kad visi, kurie pasitiki Tavimi, ras amžinąją ramybę ir poilsį.”
Tikinčiųjų maldose buvo prašoma, kad Dievas atleistų mirusiųjų nuodėmes, prisimintų visą jų padarytą gėrį ir priimtų juos į amžinąjį gyvenimą.
„Ypač meldžiamės už tuos, kurie mirė dar negimę, ir už tuos, kuriuos pažįsta tik Dievas”, – sakė Kuko apygardos valdybos pirmininkė. – Meldžiamės už tuos, kurie gedi. Paguoskite juos jų sielvarte”.
